Gurudevas: „Šiandien yra labai palanki diena, Ramanudžačarjos atėjimo diena“.

Ananga Mohan das (JK): „Man regis, Madha Ačarjos“.

Gurudevas: „Ne, tai rytoj“. (Madhuvratai dasai) „Ar gali ką nors papasakoti?“

Madhuvrata das (JK): „Apie ką?“ (Madhuvrata das buvo Param Gurudevo asmeninis virėjas)

Gurudevas: „Apie Ramanudžačarją“.

Madhuvrata das: „(gieda praṇām mantras). Maharadžo (Gurudevo) nurodymu, pamėginsiu papasakoti ką nors tiems, kurie anksčiau nebuvo mathe. Mums nepaprastai pasisekė, kad Maharadžas yra čia, su mumis, keturioms dienoms. Jis skiria mums savo laiko, kalba ir moko mus tyros bhakti principų. Kaip Maharadžas aiškino šįryt, didžiausia sėkmė šiame pasaulyje yra sādhu-saṅga. Sādhu-saṅga sarva śāstra kaya lava mātra sādhu-saṅge sarva siddhi haya. Tai reiškia, kad net viena akimirka, lava mātra, su šventa asmenybe atneša į mūsų gyvenimą viską, kas gera ir palanku dvasiškai, materialiai – visomis prasmėmis. Taigi, esame labai laimingi, galėdami bendrauti su Maharadžu. Maharadžas savo Guru Maharadžo (Param Gurudevo nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo) nurodymu be perstojo keliauja po visą pasaulį jau 17 metų. Taigi, mums iš tiesų nepaprastai pasisekė, kad galime naudotis šia proga ir būti su Maharadžu. 

Šiandien yra vieno didžio Vaišnavo, Višnu ir Krišnos pasekėjo, išėjimo diena. Jo vardas – Šri Ramanudžačarja. 

Yra keturios sampradāyos, t.y. žinių, ateinančių iš dvasinio pasaulio, mokyklos. Šri Ramanudžačarja yra Šri sampradāyos ācārya. Mūsų Brahma sampradāyos ācārya yra Madhvačarja. Višnusvamis ācārya yra Rūdra sampradāyos atstovas. ir yra Nimbarka. Šios keturios sampradāyos yra tarytum žinių, ateinančių iš dvasinio pasaulio, srovės, ir Šri Ramanudžačarja atėjo tam, kad apreikštų šią sampradāyą. 

Taip yra todėl, kad Bhagavanas Krišna, Pats Dievas, Pats nekuria jokios sampradāyos. Jis siunčia Savo artimus ir brangius palydovus bei pasekėjus, kad tai padarytų. Šri Ramanudžačarja yra labai galinga asmenybė. Jis – Lakšmano inkarnacija. Lakšmana Prabhu yra ne kas kita, kaip Nitjananda Prabhu, Baladeva Prabhu, ir Jis apsireiškia Šri Ramos ir Sitos līloje

Toje inkarnacijoje Jis nužengė kaip jaunesnysis Šri Ramos, labai galingos Asmenybės, brolis. Nitjananda Prabhu, Lakšmanas, yra žinomas kaip visų Guru šaltinis, akhaṇḍa-guru-tattva. Iš Jo kyla visos individualios Šri Guru apraiškos. Taigi, Šri Ramanudžačarjos sampradāya apreikšta būtent tam, kad būtų skleidžiama Vaišnava dharma

Nuo pat mažens Ramanudžačarja buvo labai protingas vaikas, ir jis turėjo guru vardu Jadavačarja. Būdamas mažas Ramanudžačarja lankė Jadavačarjos Gurukulą (mokyklą). Toje Gurukuloje jis savo Guru Maharadžui tarnavo su draugais. Tačiau savo širdyje juto nepaaiškinamą nepasitenkinimą. Vieną kartą jis masažavo savo Guru Maharadžą, ir jo guru Jadavačarja aiškino vieną śloką. Jadavačarja sakė, kad vienas to posmo sanskrito žodis reiškia, jog lotosinis Krišnos veidas yra tarsi beždžionės pasturgalis. Jadavačarja blogai interpretavo tą sanskrito žodį, sakydamas, kad rausvas, lotoso žiedą primenantis Krišnos veidas yra rausvas kaip beždžionės pasturgalis. Ramanudžačarja, būdamas tyras bhaktas, negalėjo to pakęsti. Jis mąstę: „Kaip tai įmanoma? Kaip tai gali būti tiesa? Kaip kas nors gali lyginti lotosinį Šri Krišnos veidą su beždžionės pasturgaliu?“ 

Taigi, Ramanudžačarja nuolankiai priėjo prie savo Guru Maharadžo, norėdamas paaiškinti tikrąją to žodžio reiškmę: kad lotosinės Krišnos akys kraštuose yra rausvos, lygiai kaip lotoso žiedlapiai. Jadavačarja pasakė: „Gerai, puiku!“, tačiau mintyse galvojo, kad šis berniukas yra labai pavojingas. „Jis mane taiso, tad užaugęs sutriuškins mano mokymą“. Tuo metu Jadavačarja skelbė Majavados mokymą, kuri tuo metu buvo labai populiari Indijoje ir kurios mokė Šri Šankaračarja. Šis mokymas teigia, kad viskas tėra homogeniška dvasinės energijos masė, ir kad mes esame tat tvam asi – Pats Bhagavanas, ir kai susijungiame tarpusavyje, tampame didele beribe šviesa, esame viena. 

Jadavačarja, kuris skelbė šį mokymą, galvojo, kad kai šis berniukas užaugs, bus pajėgus sutriuškinti Majavados mokymą. Tai yra viena priežasčių, dėl kurios Ramanudžačarja atėjo į šį pasaulį – sutriuškinti Majavadą. Todėl Jadavačarja suplanavo pradanginti Ramanudžačarją – kad jį nužudytų kiti berniukai. Tačiau vienas Ramanudžačarjos draugas jį įspėjo, man regis, jo vardas buvo Govinda. Ramanudžačarja pabėgo. Daugybė dalykų nutiko, kol Ramanudžačarja pasiekė Šri Rangam, kur sutiko savo tikrąjį Guru Maharadžą – Jamunačarją. Tačiau netrukus jis paliko kūną. Ramanudžačarja paprašė kitų Jamunačarjos mokinių suteikti jo darśaną, ir jie atidengė transcendentinį mokytojo kūną. Ramanudžačarja paklausė: „Kodėl trys jo rankos pirštai sulenkti?“ Vienos rankos pirštai buvo atsipalaidavę ir tiesūs, o kitos trys pirštai sulenkti. Mokiniai atsakė, kad nežino; kol Ramanudžačarja nepasirodė, jie to nepastebėjo. 

Tuomet Ramanudžačarja suprato, kad turi pažadėti savo Guru Maharadžui tris dalykus. Pirmiausia, priimti sannyāsos įžadus ir skelbti Vaišnavų mokymą visoje Indijoje. Jam tai ištarus, vienas Guru pirštas atsilenkė. Tada jis pasakė, kad mokys Vaišnavų etiketo (sadācaros) pagal Vedas ir parašys Vedanta-sūtros komentarą pagal Vaišnavų filosofiją. Šitaip tie trys Jadavačarjos pirštai išsitiesė ir visi ten buvę suprato, kad ši asmenybė yra ypatinga ir išpildys slapčiausius savo Guru Maharadžo širdies troškimus. 

Po šio įvykio Ramanudžačarja praleido nemažai laiko, studijuodamas savo Guru Maharadžo mokymus iš jo artimiausių ir vyriausių mokinių. Ištisus mėnesius, metus Ramanudžačarja jiems tarnavo ir klausėsi jų Guru mokymo. Tai taip pat pamoka mums. Kai Gurudevo nėra regimojoje plotmėje, galime labai daug išmokti iš jo vyresniųjų mokinių. Tai yra, jei ko nors nesuprantame ar matome prieštarą, turime kreiptis į vyresniuosius Vaišnavus, kurie labai artimi Guru Maharadžui, ir užduoti jiems mus dominančius klausimus. Šitaip Ramanudžačarja perprato visą savo Guru Jamunačarjos mokymą“. 

Gurudevas: „Pirmiausia pagarbiai lenkiuosi savo guru-pāda-padmos nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Šrilos Vamanos Gosvamio Maharadžo ir nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivdantos Šrilos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms. Taip pat siūlau savo nuolankią ir pagarbią daṇḍavat-praṇamą nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo lotosinėms pėdoms, lenkiuosi Šrilai Gour Govindai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Rakšak Šridharai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Pramodai Puriui Gosvamiui Maharadžui, visiems vyresniems bhaktams ir visiems Vaišnavams ir Vaišnavėms.

Šiandien labai ypatinga ir palanki diena mūsų Vaišnavų sampradāyoje – Šri Ramanudžačarjos išėjimo iš materialaus pasaulio diena. Nėra skirtumo, atėjimo ar išėjimo diena. Avirbhāva tirobhāva bheda mātra koi. Šventraščiuose aiškinama Vaišnavų apsireiškimo ir išėjimo iš šio pasaulio esmė. Vaišnavai yra amžini ir transcendentiniai. Štai kad ir saulė – nors ji visuomet šviečia, sakome, kad teka ir leidžiasi. Bet iš tikrųjų ji visuomet šviečia taip pat. Jei dabar būtumėte Indijoje, eitumėte į maṅgala-ārati [Braitone tuo metu buvo vakaras – vert. past.], ir po kelių valandų ten patekės saulė. Kurioje kitoje šalyje dabar vidurnaktis, dar kitoje – vidurdienis. Skirtingose pasaulio vietose laikas skirtingas.

Lygiai taip pat yra su Bhagavanu (Viešpačiu) ir Jo palydovais, nitya-parikaromis. Kaip teigiama viename posme bengalų kalba: vaiṣṇaver abirbhāv tirobhāv keval bhede mātra kahe, nėra skirtumo tarp Vaišnavų apsireiškimo ir išėjimo dienos. Taip tik mes sakome. Tačiau guru ir Vaišnavų atėjimas ar išėjimas iš materialaus pasaulio sustiprina mūsų ilgesį ir troškimą vėl susitikti. Meilė turi dvi puses (kaip kad viena moneta): susitikimą ir išsiskyrimą. Abi šios pusės lygiavertės.

Taigi, guru, Vaišnavų ir Bhagavano atėjimo ir išėjimo diena reiškia susitikimą ir išsiskyrimą. Būtent per išėjimo dieną prisimename Vaišnavą ir ilgimės jo, atmename gurudevo ar Vaišnavo gyvenimo kelią, kaip jie atliko bhajaną ir sādhaną, ką paliko mums, esantiems šiame pasaulyje. Ilgimės ir prisimename jų meilę mums. Tas atminimas vadinamas smaraṇa. Iš tiesų guru, Vaišnavai ir Bhagavanas – visuomet su mumis, tik kartais jie mums matomi, kartais – ne. Būtent todėl ir kalbame apie Vaišnavo atėjimą ar išėjimą iš šio pasaulio.

Tad šiandien yra Ramanudžačarjos išėjimo diena, todėl turime šlovinti jo gyvenimą ir darbus. Šventuosiuose raštuose, pavyzdžiui, Padma Puranoje, aiškinama:

sampradāya-vihinā ye mantrās te niphalā matā

śrī-brahma-rūdra-sanakaḥ vaiṣṇavaḥ kṣīti-pāvanaḥ

(Padma Purana)

„Bet kuri mantra, ateinanti ne iš dvasinių mokytojų sekos, laikoma beprasme. Todėl Kali amžiuje apsireikš keturios dieviškosios asmenybės ir įkurs keturias Vaišnavų mokyklas, kurių pradininkai bus Lakšmi, Brahma, Rūdra ir Sanaka Rišis.“

Sampradāya-vihinā ye mantrās te niphalā matā. Jei gavote gopāla ar bet kurią kitą mantrą iš ko nors, kas nepriklauso vienai šių keturių sampradā, tų mantrų kartojimas bus bevaisis. Turite gauti mantras iš Šri, Brahma, Rūdra arba Sanaka sampradā. Būtent šios keturios mokyklos yra Vaišnavų.

Šri sampradājos pradininkė, ācārya (tas, kuris moko kitus ne tik žodžiais, bet ir savo paties pavyzdžiu), yra Lakšmi-devi, Viešpaties Narajanos palydovė ir sėkmės bei turtų deivė. Šitai labai svarbu (juokais). Be pinigų negalite pragyventi. O visi pinigai ir turtai ateina iš deivės Lakšmi. Visiems ji patinka, nes visi nori pinigų. Juk be jų sunku išsiversti.

Taigi, Šri sampradājos pradininkė yra Lakšmi-devi. Šioje Kali-jugoje Šri sampradājai atstovauja Ramanudžačarja. Antroji sampradāja yra Brahma, kurios pradininkas yra Viešpats Brahma, turintis keturias galvas, o šioje Kali-jugoje Brahma sampradājos atstovas – Madhvačarja. Rūdra sampradāja kilusi iš Viešpaties Šivos, atstovas-ācārya – Šri Višnu Svamis. Sanaka sampradājai pradžią davė keturi Kumaros: Sanaka, Sanatana, Sanandana ir Sanat-kumara. Šioje Kali-jugoje kaip Sanaka sampradājos atstovas apsireiškė Nimbaditja.

Turite gauti dīkṣā ir kitas mantras iš vienos šių sampradājų: Šri, Brahma, Rūdra arba Sanaka.

Vakar sakiau, kad Viešpats Čaitanja Mahaprabhu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo Krišna, perėmęs Šrimati Radhikos kūno spalvą ir nuotaiką, – kaip  Sačinandana Gaurahari apsireiškė materialiame pasaulyje dėl tam tikrų priežasčių. (posmas) Šri Čaitanja-čaritamritoje Krišnadasa Kaviradžas paaiškina, kad šioje Kali-jugoje Krišna perėmė Šrimati Radhikos auksinę kūno spalvą ir nuotaiką ir apsireiškė kaip Sačinandana Gaurahari. Čaitanja Mahaprabhu yra Pats Krišna, todėl nesukūrė dar vienos sampradājos. Čaitanja Mahaprabhu yra Bhagavanas ir apsireiškė Brahma-Madhva sampradājoje todėl, kad joje aiškinami patys svarbiausi dalykai, kurių vienas yra dvaita-vāda (dualizmas). Madhvačarja visuomet tapomas iškėlęs du pirštus, kurie reiškia Brahmaną ir Jo śakti, śakti ir śaktimāną. Madhvačarija paaiškino ir skirtumą tarp jų. Tad dabar labai trumpai pristatysiu dvaita-vādą, dualizmą.

Kokie skirtumai tarp Brahmano ir Jo śakti, galios?

Visose yugose – Satja, Treta, Dvapara ir Kali – egzistavo Šankaračarjos sampradāja, skelbusi impersonalizmą, advaita-vādą. Tai mokymas, skelbiantis, kad visi esame dievai, ahaṁ brahmāsmi. Brahma satyaṁ jagan mithyā jīva brahmaiva nāparaḥ. Dar impersonalistai teigia, kad tik Brahmanas yra Aukščiausioji Tiesa – brahma satya. Kas yra Brahmanas? Šviesa, sklindanti iš dvasinio pasaulio, brahmajyoti. Jyotir mayo brahma. Jyotir reiškia „švytėjimas“. Tačiau impersonalistai nesuvokia, iš kur sklinda tas švytėjimas. Matote šią lempą? Šviesą skleidžia lemputė, kurios viduje yra du laideliai – teigiamo ir neigiamo krūvio. Kai jais teka elektros energija, atsiranda šviesa. Bet impersonalistai į šiuos dalykus nesigilina ir nežino, kas yra tos šviesos šaltinis. Brahma satyaṁ jagan mithyā – jie mano, kad materialus pasaulis yra netikras ir jīvos (gyvosios būtybės, arba sielos) neegzistuoja, t.y. jīva yra Brahmanas. Toks jų mokymas. Remiantis juo, Brahmanas, paveiktas māyos (iliuzijos), tampa jīva, gyvąja būtybe. Šiems teiginiams paremti jie pateikia daugybę pavyzdžių.

Impersonalizmas, advaita-vāda, egzistavo visais laikais, tačiau visi mūsų ācārjos sutriuškino advaita-vādos mokymą. Ypač Madhvačarja, aiškindamas dualizmą, dvaita-vādą. Yra Brahmanas ir Jo galia, śakti. Būtent todėl paveiksluose matote Madhvačarją, iškėlusį du pirštus: vienas pirštas simbolizuoja Brahmaną, śaktimāną, kitas – śakti. Advaitavādžiai, impersonalistai, mano: eko brahma dvitīya nāsty. Egzistuoja tik Brahmanas. Tačiau Madhvačarja prieštaravo: „Brahmanas iš tiesų yra Vienintelis, tačiau Jis turi labai daug galių, śakti“. Šitai yra dvaita-vāda. Taip pat Madhvačarja nurodė penkis skirtumus tarp Brahmano ir Jo śakti. Īśvare jīve bheda. Pirmiausia jis paaiškina skirtumus, bheda-vādą.

Braitonas (JK), 2015.01.28
Tęsinys Vaišnavų mokyklos ir Impersonalizmas (2/5)

Visos paskaitos anglų kalba galite paklausyti čia: