Visos gyvosios būtybės deda didžiules pastangas, kad pasiektų tikrą, nesibaigiančią laimę. Tačiau, kaip aiškinama Vedose, žemiški dalykai negali suteikti mums laimės. Kad ir kokioje padėtyje būtų asmuo, jis arba ji nejaučia tikros pilnatvės. Net jei turime turtų, esame jauni, gražūs, išsilavinę, įžymūs ar įtakingi, vis tiek ieškome dar daugiau, kad pasijustume laimingi.

Net prezidentai ir didelių valstybių ministrai pirmininkai yra nepatenkinti. Iš istorijos žinome, kad turtingi ir galingi žmonės, tokie kaip Napoleonas ir Anglijos, Prancūzijos bei Vokietijos karaliai bei karalienės buvo labai nelaimingi, nepaisant aukštos jų padėties. Šiais laikais tai matome princesės Dianos ir Bilo Klintono gyvenimuose, tačiau tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Kruopelytė laimės, kurią patiriame šiame pasaulyje, yra laikina ir sumišusi su kančia. Čia laimė nėra nuolatinė, amžina, pilna ir tyra. Visur – nuo žemiausios iki aukščiausios materialios planetos – tvyro įvairiausio pobūdžio kančios ir nėra tikros, amžinos laimės.

Iš tiesų jokia siela, tapatinanti save su materialiu kūnu, negali būti laiminga. Šis žmogiškasis gyvenimas skirtas tam, kad rastume išėjimą iš kalėjimo šio kūno, kuris neišvengiamai pasens ir numirs. Mes bandome būti laimingi, tenkindami savo materialų kūną, tačiau beregint ateina senatvė, o su ja ir rauda. Materiali „laimė“, kurią patiriame, iš tiesų nėra laimė; tai kančia. Mes nesuvokiame, kad siela, kuri skiriasi nuo kūno ir proto, yra dvasinė, amžina ir kupina žinojimo bei palaimos. Būtent todėl mes galime būti iš tiesų patenkinti tik tuo, kas taip pat yra dvasiška, amžina, kupina žinojimo ir palaimos – o tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir mūsų asmeninis, meilės kupinas santykis su Juo.

Šiandien kuriame tiek daug išradimų tokiose srityse kaip medicina, transportas bei susisiekimas. Galime lengvai, vos per kelias valandas, nukeliauti iš vieno pasaulio kampelio į kitą. Sėdėdami savo svetainėje galime matyti, kas vyksta kitoje pasaulio vietoje. Galime žiūrėti kriketo turnyrą Australijoje ar Indijoje arba klausytis Amerikos prezidento kalbos Baltuosiuose Rūmuose, Vašingtone. Be to, jei jūsų akyse esama defektų, chirurgai gali juos ištaisyti, naudodami mirusio žmogaus akių dalis.

Kita vertus, nepaisant šių ir kitų pažangių atradimų, žmonės kenčia net labiau nei anksčiau. Mes vis dar negalime užkirsti kelio senatvei ir mirčiai; negalime sustabdyti karo, terorizmo ar epidemijų. Nuolat atsiranda naujų ligų. Mokslo ir technologijų pažanga neatnešė mums laimės. Atvirkščiai, mumyse padaugėjo baimės, materializmo ir godumo.

Kodėl šiuolaikinis mokslas mus nuvilia? Priežastis ta, kad jis iš tikrųjų nėra labai išvystytas. Mokslininkai negali pamatyti sielos, turinčios transcendentinį pavidalą; jie negali išvysti net proto, kuris yra materialus reiškinys. Mes manome, kad dėl techninių išradimų esame labai pažengę, tačiau viskas, ką darome, – tik didiname materialaus kūno reikmes ir nesirūpiname sielos poreikiais. Nemylime Aukščiausiojo Viešpaties, ir todėl nejaučiame tikros meilės vieni kitiems.

Pasitikime savo šunimis ir katėmis labiau nei šeimos nariais ar draugais. Vyrai ir žmonos neišlieka kartu, skyrybos tapo įprastu dalyku. Tėvai atsižada savo vaikų, o vaikai atstumia tėvus. Beveik kiekvienas tesiekia patenkinti savo paties kūną ir protą.

Tie, kurie nori suvaldyti nesibaigiančią gimimo, ligų, senatvės ir mirties grandinę, gali to išmokti iš senovinės Vedų kultūros. Gilinimasis į šiuolaikinio mokslo pateikiamas žinias nepadės. Kai mokslinės žinios išsivystys į aukštesnį lygį, žmonės pagaliau galės valdyti senatvę ir mirtį. Tačiau tam, kad šis lygis būtų pasiektas, šiuolaikinė visuomenė turėtų mokytis iš Vedų kultūros.

Tobulas klausimas

Vedose pasakojama viena sena istorija. Kartą gyveno save suvokusi siela vardu Jagjavalkja. Jis buvo didžio ir žymaus valdovo, Karaliaus Džanakos, tarybos narys. Jagjavalkja puikiai išmanė Vedas ir puikiai suvokė sielos ir Aukščiausiosios Sielos buvimą kūne.

Jagjavalkja turėjo dvi žmonas: Maitrėją ir Katjajani. Kartą, jau būdamas senas, jis pasikvietė savo žmonas ir tarė joms: „Kartu nugyvenome jau daug metų. Turime labai daug aukso ir karvių, be to, susilaukėme vaikų. Dabar norėčiau padalinti jums šį turtą, kad likusį savo gyvenimą būtumėte laimingos. Kai šitai atliksiu, leiskite man išeiti į girią ir pasinerti į meditaciją į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.“

Tai išgirdusi Karjajani apsidžiaugė: „Tavo tikslas medituoti į Aukščiausiąjį Viešpatį yra nuostabus. Tu esi mano vyras, todėl noriu tau padėti įgyvendinti savo norą.“

Maitrėji atsakė kitaip. Ji tarė: „Aš turiu klausimą. Jei į jį atsakysi, gali išeiti džiugia širdimi. Eini į girią, nes nesi patenkintas visu tuo auksu ir turtais, kuriuos sukaupei per savo gyvenimą; taip pat nesi visiškai laimingas su savo žmonomis, vaikais ir draugais. Nejau manai, kad šitie dalykai ir mums suteiks laimę?“

Jagjavalkja atsakė: „Tu išties esi man pasišventusi žmona. Užduodama šį klausimą mane labai pamaloninai. Visos Vedos atsako į šį klausimą. Auksas ir turtai negali suteikti tikros laimės. Aukšta visuomeninė padėtis, išsilavinimas, reputacija, draugystė ir šeima niekuomet negali suteikti tikros laimės. Pinigai ir viskas, ką galima jais įsigyti šiame pasaulyje, negali duoti mums to, ko iš tiesų trokštame. Mes esame Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, ir Jis yra visos laimės šaltinis. Todėl laimę galime rasti tik Jame. Meilės tarnystė Jam yra tikroji laimė, tuo tarpu laimė, kurią patiriame šiame pasaulyje, yra menka ir greit išnyksta. Viešpats Krišna yra transcendentinių ir be galo saldžių santykių vandenynas bei aukščiausiosios laimės įsikūnijimas. Tik Jis vienas gali numalšinti mūsų troškulį; tad dabar norėčiau išeiti į girią, kad Jį pasiekčiau.“

Kelias į laimę

Jei norime būti iš tiesų laimingi, turime praktikuoti tarnystę Dievui. Vedose šis procesas vadinamas bhakti-joga, arba ryšys su Aukščiausiuoju Viešpačiu per tarnystę Jam. Pirmiausia galvodami apie Jo laimę, savaime patys tapsime laimingi ir ramūs. Nekenkdami kitoms būtybėms, nesvarbu, ar gyvūnams, ar žmonėms, galime gyventi taikiai su visais.

Atsidavimas Dievui turi tris vystymosi etapus: praktiką, dvasinės ekstazės nubudimo lygį ir visiškai pražydusios ekstazės, vadinamos tyra meile, etapą.

Kad pasiektume tyrą meilę, pradedame nuo praktikos. Šiame vaidų ir veidmainystės amžiuje, vadinamame Kali-juga, pati galingiausia dvasinė praktika ir geriausias būdas laimei atrasti yra kartoti Aukščiausiojo Viešpaties vardą. Jo vardas nesiskiria nuo Jo Paties ir savyje talpina ne tik visas Jo galias, bet ir nuostabius Jo pavidalus ir darbus. Šitai suvokiama, pasiekus tyros meilės etapą. Šventojo Dievo vardo kartojimas apvalo širdį nuo visų nesveikų troškimų ir tendencijų ir užlieja ją ramybe bei ryšiu su Dievu.

Vedų tekste pavadinimu Kali-santarana Upanišada teigiama: „Šiame vaidų ir veidmainystės amžiuje vienintelis būdas išsivaduoti yra šventojo Viešpaties vardo kartojimas. Nėra kito būdo. Nėra kito būdo. Nėra kito būdo.“ Viešpaties vardai gali būti kartojami štai taip:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA
KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ
HARĖ RAMA HARĖ RAMA
RAMA RAMA HARĖ HARĖ

Dieviškosios meilės mantra

Vanduo, oras ir praktiškai viskas šiandien yra užteršta. Kaip kad vandenynai teršiami nuodais, kurie apnuodija tiek žuvis, tiek jų valgytojus, materialaus garso virpesys taip pat teršia bei nuodija aplinką. Žmonės purškia nuodus, kad sunaikintų vabalus, taip nuodydami grūdus ir tuos, kurie juos valgo. Panašiai ir materialus garsas įžeidimų, pažeminimų, kritikos, ginčų ir t.t. pavidalu, ir iš tiesų bet koks materialus virpesys teršia visų protą, jusles ir širdį. Galime panaikinti šią taršą bei skausmą, kartodami Harė Krišna mantrą.

Įsivaizduokime didelį tvenkinį. Jei mesite į jį akmenį, nuo smūgio susidariusios bangos pasklis po visą tvenkinį ir palies jo krantus. Ši visata yra tarytum tvenkinys. Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė kartojimas sukuria daugybę dvasinio virpesio bangų. Šios bangos paliečia viską iki pat pasaulio pakraščių, judėdamos šen ir ten bei apvalydamos visą visatą nuo visos taršos.

Viešpats Krišna yra nesuvokiamai galingas. Jis gali sukurti visą visatą per vieną sekundę, sunaikinti ją ir vėl sukurti daugybę pasaulių. Jis sudėjo visą Savo malonę, galią ir didybę į Savo vardus, todėl jie taip pat yra be galo galingi. Jie sparčiai apkeliauja visą visatą kaip dvasinio garso virpesiai, ir palaipsniui tarša išnyksta.

Medžiai, augalai, gyvūnai ir vabalai negali kalbėti. Jie nesupranta mūsų kalbos. Tačiau vis tiek, kiekvienas – ne tik žmonės, bet ir visos kitos šios visatos būtybės – bus paliestos galingo šventojo vardo, nesvarbu, ar suvokia tai, ar ne. Jei sąmoningai ar nesąmoningai paliečiame ugnį, pajuntame to poveikį. Lygiai taip šie šventieji vardai įkvėps ir apvalys visas gyvąsias būtybes, nesvarbu, ar jos tai žino, ar ne. Medžiai, žolės ir žmonės – visi tampa sėkmingi, išgirdę apie Krišną, ir net džiunglių žvėrys palaipsniui išvaduojami nuo visų kančių.

Jei kartosime garsiai, visos mūsų juslės bus apvalytos, ir nebeliks jokios kritikos, išnyks visi blogi prisiminimai. Materialiomis pastangomis negalime kontroliuoti nenaudingų ir liūdnų minčių, aplankančių mūsų protą, tačiau šias mintis labai lengva įveikti, kartojant šventuosius vardus. Palaipsniui mūsų širdys apsivalys ir tada suvoksime, kad tikrasis mūsų prieglobstis – visų sielų Siela – yra Viešpats Krišna. Todėl, jei Jam su meile tarnausime, tiek mes, tiek visas pasaulis patirs didžiulį gėrį.

 

„Dievas yra Meilė, ir Meilė yra Dievas“

Kartokite Harė Krišna mantrą ir būkite Laimingi

Iš anglų kalbos išversta ištrauka iš Šrilos B.V. Narajanos Maharadžo knygos „The Way of Love“