2019 12 06, Londonas, Anglija.

Pirmiausia, pagarbiai lenkiuosi savo guru-pada-padmos, nitja-lila pravišta om višnupada Šrilos Bhaktivedantos Vamanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms ir nitja-lila pravišta om višnupada aštotara-šata Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms. Taip pat, su pagarba lenkiuosi Šrilai Bhaktivedantai Svamiui Maharadžui, Šrilai Gour Govindai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Rakšak Šridharai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Promodai Puriui Gosvamiui Maharadžui, taip pat visiems vyresniesiems vaišnavams, vaišnavėms bei visiems gerbiamiems svečiams.

āśraya lōīyā bhaje tāre kṛṣna nāhi tyaje / āra saba mare akāraṇa

„Šri Krišna niekada neatstums to, kuris vaišnavų prieglobstyje garbina Jį su meile. Visi kiti pražuvę.“ (Šrila Narotama dasa Thakura, giesmė: Thakura Vaišnava-pada)

Tas, kas priima Krišnos lotosinių pėdų prieglobstį ir atlieka bhadžaną bei sadhaną, bus išvaduotas iš materialaus pasaulio būties. Be prieglobsčio gyvenimas yra bevertis. Jei nepriimate guru ir Krišnos lotosinių pėdų prieglobsčio, jūsų bhadžana ir sadhana bevertė. Todėl, visų pirmiausia, turime priimti guru prieglobstį guru-pada-ašraja. Bhakti Rasamrita Sindhu granthoje Šrila Rūpa Gosvamipada teigia, jog visų pirma, gyva būtybė turi priimti dvasinio mokytojo lotosinių pėdų priglobstį, guru-pada-ašraja. Kitas žingsnis — iš gurudevo gauti mantra-dikšą (nama-dikša). Tada, turime studijuoti šastrą (šventraščius). Toliau — višrambhena-guru-seva turime artimai tarnauti savo dvasiniam mokytojui. Tokiu būdu tobulėjame dvasiniame gyvenime. Šrila Sanatana dasa vienoje iš savo giesmių teigia:

āśraya kōryā vandō śrī guru-caraṇa / jāḥā hōite mile bhāi kṛṣna-prema-dhana

„O brolau, priimk Šri Guru prieglobstį ir garbink jo lotosines pėdas, kurių malone gali pasiekti krišna-premos lobį.“ (Šrila Sanatana dasa, giesmė: Āśraya kōryā vandō)

 

 

Sanatana dasa sako: “O brolau, jei nori gauti prema-bhakti, seki šiais nurodymais.” Jei priimsite guru, vaišnavų ar Krišnos lotoso pėdų prieglobstį, tuomet, kad ir su kokiais sunkumais susidursite, jie išspręs visas jūsų problemas. Pateiksiu pavyzdį iš Mahabharatos: Ardžuna visiškai atsidavė Krišnai, ir dėl to Krišna kariavo Pandavų pusėje. Tuo tarpu, Kauravos Durjodhana, Duhšasana, nepriėmė Krišnos prieglobsčio. Žinome, jog Kurukšetros mūšio lauke tykojo daugybė pavojų ir išbandymų, tačiau Krišna atrėmė visus šiuos sunkumus ir apsaugojo Ardžuną bei Pandavus. Judhišthira, Bhima, Nakula, Sahadeva, Draupadi visi jie buvo atsidavę Krišnai.

Galiu pateikti kitą pavyzdį, papasakosiu gražią istoriją. Kartą miške ganėsi karvė. Ji buvo labai godi, tad ieškodama žolės nuklydo į miško tankmę. Nieko nenutuokdama, ji ėjo vis giliau į mišką. Karvė sočiai prisivalgė žolės, tačiau nežinojo, kaip grįžti atgal. Ji buvo ištroškusi ir bandė rasti vandens telkinį. Galiausiai priėjo išsekusį tvenkinį, ir, norėdama atsigerti, įbrido. Karvės kojos įklimpo į tvenkinio purvą. Staiga, netoliese ji pamatė tigrą, kuris taip pat bandė atsigerti, tačiau įstrigo tvenkinyje. Tigras galvojo: “Turiu suvalgyti šią karvę. Tačiau, ką daryti?” Abu gyvūnai negali pajudėti. Jie stebėjo vienas kitą: karvė išsigandusi, o tigras alkanas. Tada karvė paklausė tigro: “Ei, ar turi prieglobstį?” Tigras supyko: “Ką? Karve, tu visiška neišmanėlė, durbudhi. Aš esu miško karalius, kodėl turėčiau priimti kieno nors prieglobstį? Man nereikia prieglobsčio, nes aš viršiausias. Tiesiog dabar negaliu pajudėti.” Karvė pasakė: “O tu žinai, jau netrukus čia ateis mano šeimininkas ir mane išgelbės.” Tigras negalėjo suprasti karvės žodžių. Karvė tęsė: “Jei kas nors priima šeimininko prieglobstį, jis tikrai suteiks pagalbą. Tačiau, jei neturi šeimininko, kas tave išvaduos?” Tigras tarė: “Nori pasakyti, kad tavo šeimininkas pasirodys? Nereikia priimti niekieno prieglobsčio, aš esu karalius. Suprasi tai, kai iš čia ištrūksiu.” Karvė atsakė: “Tu neturi prieglobsčio, todėl tavęs laukia galas. Jei kas neturi šeimininko, jo laukia pražūtis.“

Āśraya lōīyā bhaje tāre kṛṣna nāhi tyaje / āra saba mare akāraṇa, jei nepriimsite guru ir Krišnos lotosinių pėdų prieglobsčio, jie jums nepadės. Tačiau, jei jiems atsiduosite, guru ir Krišna jus išgelbės. Tuomet tigras paklausė karvės: “Kaip įmanoma, kad tavo šeimininkas ateis? Esame pačioje miško gilumoje ir net negalime pajudėti.” Pradėjo temti ir karvės šeimininkas jos pasigedo. Jis pradėjo visur jos ieškoti ir po kelių valandų pamatė karvę bei tigrą įstrigusius tvenkinyje. Tuomet, tigras pradėjo maldauti žmogaus: “O, prašau, išgelbėk mane!” Žmogus atsakė: “Jei tave išvaduosiu, tu mane suėsi, tokia tavo prigimtis. Todėl negaliu tavęs išlaisvinti.”

Šeimininkas ištempė savo karvę iš tvenkinio, rūpestingai nuvalė purvą nuo jos kailio ir pradėjo švelniai masažuoti jos kojas. Jis karvę pamaitino ir su meile glėbesčiavo. Tai pamatęs tigras suprato, kas yra prieglobstis. Jis suvokė, jog niekas juo nesirūpina todėl, jog jis manosi esąs miško karalius. Jis galvoja, jog yra pats viršiausias. Toks yra ir impersonalistų suvokimas. Impersonalistai netiki, jog Dievas turi pavidalą ir gali jiems padėti. Tačiau patekęs į bėdą, toks asmuo supras, kaip yra iš tiesų. Taigi, toks yra šios istorijos moralas: turime priimti guru ir Krišnos lotosinių pėdų prieglobstį. Jei neatsiduosite guru ir Krišnai, niekas jums nepadės. Taip pat, turite atsisakyti netikrojo ego. Koks tai ego? “Aš esu bhagavanas.”

Kokia yra impersonalistų filosofija? Dživa brahma aikjavad. Jie teigia: “Dživa yra brahmanas ir brahmanas yra dživa. Aš esu brahmanas.” Iš tiesų, tai tigro filosofija. Mes turime atmesti tokią filosofiją ir priimti prieglobstį, taip, kaip tai padarė karvė. Ji buvo atsidavusi savo šeimininkui, todėl žmogus ją maitino ir ja rūpinosi. O tigrui niekas nepadėjo. Taigi, turime priimti guru lotosinių pėdų prieglobstį. Āśraya kōryā vandō śrī guru-caraṇa / jāḥā hōite mile bhāi kṛṣna-prema-dhana… Tokia yra išvada. Krišna yra tas, kuris mus palaiko ir saugo. Aš esu Krišnos tarnų tarnas. Negaliu tiesiogiai tarnauti Krišnai, todėl atlieku tarnystę Jo tarno tarno tarnui. Jei kas nors tarnauja Krišnai, aš tarnausiu jam.

kṛṣṇa hoite catur-mukha, haya kṛṣṇa-sevonmukha

brahmā hoite nāradera mati

nārada hoite vyāsa, madhwa kohe vyāsa-dāsa

pūrṇaprajña padmanābha gati

„Kūrinijos pradžioje Krišna atskleidė atsidavimo tarnystės mokslą Viešpačiui Brahmai. Jis perdavė šį mokymą Šri Narada Muniui, kuris į mokinius priėmė Šri Dvaipajaną Vjasadevą. Šri Vjasa perdavė šias žinias Šri Madhavačarijai. Jis žinomas vardu Purnapragja Tirtha ir yra vienintelis savo mokinio Šri Padmanabhos Tirthos prieglobstis.“ (Šrila Bhaktisidhanta Sarasvati Prabhupada, giesmė: Šri Guru parampara)

 

Taigi, toks yra mūsų guru-paramparos principas. Mes negalime tiesiogiai tarnauti Krišnai. Turime priimti prieglobstį to, kuris yra Jam labai brangus. Tai yra procesas; žingsnis po žingsnio. Turime sekti guru-parampara. Amnaja praha. Kaip tarnausime Krišnai? Vadovaujami Šrimati Radhikos. Iš tiesų, mes negalime tiesiogiai tarnauti ir Radharanei. Šrimati Radhika nepriims jūsų tiesioginės tarnystės. Pirma, Šrimati Radhika, po jos — Lalita, tada Rūpa Mandžari, Ananga Mandžari… Yra daug mandžarių. Mes norime tapti Šrimati Radhikos tarnaitėmis, nes mūsų tikslas radha-dasjam. Iš tiesų, aukščiausias tikslas yra tarnauti Krišnai, nes jis yra višajibhagavanas, aukščiausias pasitenkinimo objektas. Taigi, kaip mes jam tarnausime? Priėmę ašraja-vigrahos, Šrimati Radhikos lotosinių pėdų prieglobstį. Tačiau ir Šrimati Radhikai negalėsime tarnauti tiesiogiai. Turėsime žengti žingsnis po žingsnio: Šrimati Radhika, tada Lalitos grupė, tada įvairios sakhės, mandžarės. Iš tiesų, tai yra ta pati guru-parampara. Štai toks procesas. Negalime tiesiogiai tarnauti Radharanei ar Krišnai. Todėl labai svarbu remtis ašraja-vigraha; tai mūsų bhadžanos ir sadhanos esmė. Kartais galime susipainioti. Turėtume skirti savo meilę ir atsidavimą Krišnai ar gurudevui? Turime mylėti Krišną, tačiau dar labiau turime mylėti savo guru.

prathamam tu gurum pujya

tatas caiva mamarcanam

kurvan siddhim avapnoti

hy anyatha nisphalam bhavet

(Hari-bhakti-vilasa 4.344)

Krišna teigia, jog jei prieš jus apsireikš guru ir Krišna, pirmiausia turite tarnauti gurudevui. Visų pirma, turime gurudevui pasiūlyti asaną. Galite sakyti: “Krišna, tu palauk, aš pirma pasiūlysiu asaną savo gurudevui.” Tada Krišna bus labai patenkintas. O jei asaną pasiūlysite pirma Krišnai, jis nebus patenkintas. Krišna sako, jog pirmiausia turime pagerbti Jo bhaktą, o tik vėliau Jį Patį. Mes negalime suprasti ar pamatyti Krišnos patys. Tik guru malone galime Jį suvokti. Taigi, kaip atsiduoti guru lotosinėms pėdoms?

krsna jadi kripa kare kona bhagyavane

guru-antaryami-rupe sikhaya apane

„Krišna glūdi visų širdyse kaip čaitja-guru, vidinis dvasinis mokytojas. Toms sėkmingoms sąlygotosioms sieloms, kurios pelnė Jo malonę, Jis pats suteikia pamokymus apie atsidavimo tarnystę; iš vidaus kaip Aukščiausioji siela, išoriškai — kaip dvasinis mokytojas.“ (Čaitanja-čaritamrita, 2.22.47)

 

 

Šiame posme aiškinama, jog Krišnos malone galime gauti guru malonę. Taigi, krišna-kripa ir guru-kripa yra susijusios tarpusavyje. Sudėtinga daryti išvadas, kieno malonę gauname pirma, guru ar Krišnos? Įprastai teigiama: kṛṣṇa yadi kṛpā kare kona bhāgyavaṇe. Guru suteikia savo malonę tam, kuris pirma įgija Krišnos prielankumą. Taigi, guru-kripa ir krišna-kripa yra tarpusavyje susijusios, anugami.

Kita vertus, Dhruva Maharadžas neieškojo guru, jis ieškojo Krišnos. Tačiau, iki kol priėmė guru lotosinių pėdų prieglobstį, negalėjo gauti Krišnos daršano. Dhruva nežinojo, ar Narada Munis yra bona-fide guru, jis tenorėjo pažinti Viešpatį. O Viešpats teigia: “Nepriėmęs guru lotosinių pėdų prieglobsčio, negalėsi manęs pažinti.” Taigi, Krišna įkvėpė Naradą Rišį apsireikšti Dhruva Maharadžui ir suteikti jam mantrą. Todėl, šastrose teigiama, jog tiek guru malonė, tiek Krišnos malonė yra glaudžiai susijusios. Negalime nuspręsti, kuri iš šių malonių apsireiškia pirmiau. Ir vis dėl to, remdamiesi minėtu posmu galime teigti, jog kai sąlygota siela įgija Krišnos malonę, Viešpats atsiunčia dvasinį mokytoją. Krišna atsiųs jums guru ir tada suvoksite šias tiesas. Tada priimsite guru lotosinių pėdų prieglobstį. Guru jus mokys, kaip atlikti atsidavimo tarnystę Viešpačiui, ir puoselės jūsų bhakti. Kokiais būdais guru puoselėja savo mokinio bhakti? Suteikdamas daršaną, saldžiai kalbėdamas, įkvėpdamas…

Kai Šukadeva Gosvamis įžengdavo į mišką, visos gyvos būtybės, gavusios jo daršaną, paskęsdavo krišna-premoje. Kaip jau minėjau, dvasinis mokytojas gali suteikti įkvėpimą mokiniui širdyje, tai vadinama hardik. Kai Brahmadži nežinojo ką daryti, pats Višnu apsireiškė jo širdyje ir davė nurodymus. Gurudevas puoselėja mokinio bhakti ir savo kalba, vačak. Yra daugybė būdų, kuriais guru skatina mokinio bhakti.

Gaura Premanande! Hari Hari Bol!

Harė Krišna Hare Krišna Krišna Krišna Harė Harė

Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė.