Pirmiausia, pagarbiai lenkiuosi savo dvasinio mokytojo nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Šrilos Vamanos Gosvamio Maharadžo ir nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivdantos Šrilos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms. Taip pat siūlau savo nuolankią ir pagarbią daṇḍavat-praṇamą nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo lotosinėms pėdoms, lenkiuosi Šrilai Gour Govindai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Rakšak Šridharai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Pramodai Puriui Gosvamiui Maharadžui, visiems vyresniems bhaktoms, visiems Vaišnavams ir Vaišnavėms ir visiems čia susirinkusiems gerbiamiems svečiams.

Norėčiau tarti kelis žodžius. Esu labai laimingas, kad atvykau į jūsų šalį Ukrainą. Paskutinį kartą buvau čia 2011-aisiais.

Taigi, neseniai atšventėme Krišnos, kuris yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo (swayam bhagavān), apsireiškimo dieną. Śrīmad-Bhāgavatam mums pateikia įrodymus: ete cāṁśa-kalāḥ puṁsaḥ kṛṣṇas tu bhagavān svayam (Śrīmad Bhāgavatam, 1.3.28).

Krišna yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Svayam Bhagavānas; tuo tarpu Viešpats Narasimha, Viešpats Rama ir kiti yra paties Krišnos įsikūnijimai (inkarnacijos). Tai žinant, gali kilti klausimas, kodėl gi Krišna iš Savo dvasinės buveinės nužengė į šį materialų pasaulį? Juk Viešpaties Krišnos dieviški žaidimai (līlos) nuolat vyksta transcendentiniame pasaulyje, Goloka Vrindavane.

Krišna yra pats aukščiausias pasitenkinimo objektas, tad santykiuose su savo amžinaisiais palydovais nuolat mėgaujasi įvairiausiais skoniais – rasomis. Taigi, iškyla klausimas, kodėl Krišna apreiškė šią transcendentinę līlą iš Goloka Vrindavano į materialų pasaulį?

Tokį pat klausimą Šrila Parikšitas Maharadžas uždavė savo dvasiniam mokytojui Šrilai Šukadevai Gosvamiui. Būdamas labai patenkintas Šrila Šukadeva Gosvamis atsakė: „O Parikšitai, paklausyk šių slaptingų dalykų,“. Anugraha bhaktanam manusam deham-asritha (CC Adi 4.34): „Viešpats Krišna yra labai maloningas ir šią malonę dalina visoms gyvoms būtybėms“. Krišna apreiškia savo dievišką līlą iš transcendentinės buveinės, Goloka Vrindavano, į ši materialų pasaulį tam, kad suteiktų malonę gyvoms esybėms. Dėl to ši līlā vadinama manusya-līlā – žmogiškąja līlā. Dievo pavidalas – transcendentinis, tačiau Jo apreikšti dieviški žaidimai išoriškai panašūs į žmonių gyvenimą.

Isvarah paramah krsnah sac-cid-ananda-vigrahah (Bs 5.1). Krišnos kūnas yra transcendentinis (sat-cit-ānanda), tačiau Jis apreiškia Savo līlą visai kaip žmogus. Kodėl? Nes jei klausysimės kṛṣṇalīlākathos, stebėsime ar šlovinsime Jo nuostabius žaidimus, būsime laisvi nuo visų materialaus pasaulio pančių. Jei susitelksite į Krišnos līlą, pasieksite Jo transcendentinę buveinę – Goloka-dhāmą.

Śrīmad-Bhāgavatam atskleidžia: yah srutva tat-paro bhavet (CC Adi 4.34). Jei mes klausomės Krišnos transcendentinių žaidimų ir į juos susitelkiame, palikę šį kūną keliaujame į dvasinį pasaulį, Goloka Vrindavaną, kur gauname galimybę tiesiogiai tarnauti lotosinėms Krišnos pėdoms.

Tas pačias līlas, kurios vyksta dvasiniame pasaulyje, Krišna apreiškia materialioje plotmėje. Iš tiesų, sąlygotos sielos neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas vyksta dvasiniame pasaulyje. Sąlygotos gyvosios būtybės nuolat užsiėmusios savo juslių tenkinimu ir pernelyg susitelkusios į šias keturias veiklas: valgymą, miegojimą, gynimąsi ir dauginimąsi. Taip pat, jos nuolatos kenčia, kontaktuodamos su trimis māyos aspektais.

Tačiau Krišna yra nuostabus ir kupinas malonės. Jis apreiškia savo transcendentinę līlą iš Goloką Vrindavano į materialų pasaulį, ir jei mes klausomės, stebime ar šloviname Jo dieviškus žaidimus, tampame laisvi nuo materialaus pasaulio pančių ir pasiekiame dvasinę Viešpaties buveinę, Goloka Vrindavaną.

Śrīmad-Bhāgavatam aprašoma, jog dar viena priežastis, kodėl Krišna nužengė iš Goloka Vrindavano į šį materialų pasaulį, yra ta, jog Jis davė pažadą Ardžunai. Kai demonai, asuros, pradeda kelti sumaištį visuomenėje, Krišna nužengia iš savo transcendentinės buveinės, susidoroja su demonais bei atkuria varnāśrama-dharmą.

paritranaya sadhunam

vinasaya ca duskrtam

dharma-samsthapanarthaya

sambhavami yuge yuge (Bhagavad-gītā 4.8)

„Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, epocha po epochos Aš apsireiškiu Pats.“

Tuo tarpu Śrīmad-Bhāgavatam nurodo, jog Krišna apsireiškia įvairiausiais Savo pavidalais kiekvienoje iš yugų ir atkuria varnāśrama-dharmos sistemą. Daugybė šventųjų: sādhu, munių, metai iš metų atlieka bhajaną bei sādhaną, trokšdami pamatyti nuostabų Viešpaties pavidalą. Tai dar viena priežastis, kodėl Krišna nužengia į materialų pasaulį.

Taigi, matome, jog Satya, Treta, Dvapara ir Kali yugose Krišna apsireiškia įvairiais pavidalais ir atlieka Savo saldžius dieviškus žaidimus.

Pavyzdžiui, Satya-yugoje, Sutapa ir jo žmona Prišni atliko rūsčias askezes, siekdami patenkinti Viešpatį Višnu. Kai Viešpats jiems pasirodė, Prišni ir Sutapa paprašė: „O, Viešpatie, prašau, padovanok mums sūnų, panašų į Save“.

Viešpats Višnu jiems atsakė: „Tai neįmanoma, nes nėra nieko, kas prilygtų Man. Aš esu unikalus ir neprilygstamasekam evadvitiyam. Tačiau Aš labai patenkintas jūsų atliktomis askezėmis, todėl tris gyvenimus ateisiu kaip jūsų sūnus ir kiekvieną kartą priminsiu apie šį palaiminimą“.

Taigi, pirmąjį kartą Krišna apsireiškė Jiems sūnumi vardu Prišnigarbha (Pṛṣṇi-garbhah). Antrąjį kartą – kaip Vamanadeva, o Prišni ir Sutapa – kaip Kašjapa ir Aditi. Ir trečiąjį kartą, Viešpats apsireiškia Vasudevai ir Devaki Kamsos kalėjime, primindamas jiems, jog Jis, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, gimė jų sūnumi.

Krišna pasirodė savo keturrankiu pavidalu, laikydamas kriauklę, cakrą, vėzdą bei lotoso žiedą, ir tarė: „O Devaki ir Vasudeva, Satya-yugoje atlikote griežtas askezes, todėl Aš pažadėjau tris gyvenimus ateiti kaip Jūsų sūnus. Gėrėkitės Mano nuostabiu pavidalu“.

Viešpats Vamanadeva apsireiškė iš ugnies aukojimo, kurį atliko Bali Maharadžas. Karalius Bali turėjo dukterį vardu Ratnavali, kuri, pamačiusi nuostabų Viešpaties Vamanos pavidalą, nepaprastai Juo susižavėjo. Ji mąstė: „Koks nuostabus ir gražus berniukas, jei Jis būtų mano sūnus, galėčiau pamaitinti Jį savo krūtų pienu“.

Viešpats, žinodamas Ratnavali širdies troškimą, galvojo: „Gerai, aš išpildysiu šį tavo norą“.

Tačiau, kai Vamanadeva pasisavino visą Bali Maharadžo nuosavybę, Ratnavali labai supyko. Viešpaties Vamanos pavidalas nedidelis, kaip mažo berniuko. Apsireiškęs iš aukuro ugnies Jis tarė Bali Maharadžui: „Aš esu jaunas brāhmaṇas, ir Man reikia vietos, kur galėčiau atlikti savo bhajaną ir sādhaną“.

Bali Maharadžui sutikus, Viešpats Vamana pasakė, jog Jam tereikia trijų žingsnių žėmės (tri-pād-bhūmi): „Pažvelk, kokios mažytės Mano pėdos, žemę išmatuosiu trimis Savo Paties žingsniais“. Kai Bali Maharadžas sutiko atseikėti žemę ir atliko ācamaną, Viešpats Vamana apreiškė savo milžinišką trivikrama pavidalą. Viena koja Jis pamatavo visas rojaus planetas, antrąja – visą pasaulį (pṛthvī). Tada paklausė Bali Maharadžo: „Kur turėčiau padėti Savo trečiąją koją?“

Bali Maharadžas atsakė: „Tu turi tik dvi kojas, o kur trečioji? Jei turėtum tris kojas, galėčiau atseikėti daugiau.“

Kiek kojų turi žmogus? Tris? Keturias? Penkias? Dvi. Gyvūnai turi keturias kojas. Bet kas turi tris kojas? Žmogus turi tik dvi kojas: niekad neteko girdėti apie žmogų su trimis kojomis. Gali būti dvi kojos, keturios kojos, šešios ar net aštuonios kojos, tačiau niekada negirdėjome apie sutvėrimą, kuris turėtų tris kojas. Suprantate, ką turiu omenyje? Žmonės turi dvi kojas, gyvūnai – keturias, vabzdžiai – šešias kojas, bet neegzistuoja būtybė su trimis kojomis. Nepaisant to, Bali Maharadžas pasakė: „Gerai, jei turėsi tris kojas, duosiu tau dar daugiau žemės“.

Bhagavānas yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kartum akartum anyathā-kartuṁ samarthaḥ saḥ. Dievas gali įmanomą padaryti neįmanomu ir neįmanomą – įmanomu. Taigi, Viešpats Vamana apreiškė trečiąją koją. Tai išvydęs, Bali Maharadžas galvojo: „Vamanadeva yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, aš Jam atidaviau visą savo nuosavybę, tačiau neatidaviau paties savęs“. Tai suvokęs jis nuolankiai tarė: „Gerai, trečiąją koją padėki ant mano galvos“.

Visi išaukštinti Vaišnavai: Šiva, Brahma – trokšta bent mažos dulkelės nuo Viešpaties lotosinių pėdų. Taigi, karalius Bali taip pat labai nuolankiai tarė: „Padėki savo trečiąją koją ant mano galvos“. Taip jam tarus, Viešpats Vamana apreiškė savo trivikrama formą ir trečiąją koją padėjo ant Bali Maharadžo galvos. Ta pačia koja Viešpats žengė ir ant Pātāla-lokos, kuri dar vadinama Sutala-loka.

Visa tai stebėdama Bali Maharadžo duktė labai pasipiktino: „Kur tai matyta, šis apgavikas sakė, jog Jam tereikia trijų žingsnių žemės ir rodė Savo mažytes pėdas“.

Vamanadevas yra nedidelis, kaip nykštukas, o Jo pėda taip pat mažytė – galbūt šešių colių ilgio.

Maži dalykai gali glūdėti dideliuose dalykuose, tačiau dideli dalykai negali glūdėti mažuose. Taigi, kaip gali būti įmanoma, jog tokios didelės pėdos atsirado iš visai mažyčių? Iš tiesų tai vadinama acintya-tattva – tuo, kas protu neaprėpiama, nesuvokiama.

Acintya reiškia tai, kas yra virš mūsų materialaus suvokimo ribų. Vadovaudamasis savo materialia koncepcija žmogus negali įtvirtinti jokios filosofijos. Taigi, Bhagavānas yra vadinamas acintya –nesuvokiamu.

Bali Maharadžo duktė labai supykusi kalbėjo: „O, šitas mažas berniukas, brāhmaṇas, mano tėvui rodė Savo mažas pėdutes, o vėliau viską iš jo atėmė. Galėčiau jį nunuodyti, maitindama sava krūtimi“. Tai išgirdęs Vamanadeva sau tarė: „Gerai, aš išpildysiu šį tavo norą, tačiau esu Viešpats, todėl manęs nužudyti neįmanoma“.

(tęsinys kitame įraše)

Ukraina, 2017.08.17