Aš dar grįžtu prie Ramanudžačarjos sampradāyos. Mahaprabhu perėmė iš jos tam tikrus dalykus. Mahaprabhu yra Svajam Bhagavanas, tačiau Savo pavyzdžiu Jis moko mus gerbti kitas Vaišnavų sampradāyas. Pats Mahaprabhu apsireiškė Madhva sampradāyoje todėl, kad jos mokymas paremtas rasa-vicāra.

Vakar pasakojau, kad Madhva sampradāya ypač priešinasi māyavādžiams. Madhvačarja nė nemirktelėjęs sutriuškino māyavādžių mokymą. Jis sako: yra Brahmanas ir Jo śakti. Todėl paveiksluose Madhvačarją pamatysite rodantį du pirštus.

Papasakosiu vieną istoriją. Kartą gyveno labai kvailas žmogus vardu Kalidasa. Tame krašte taip pat gyveno ir princesė, kuri labai puikavosi savo išsilavinimu. Ji buvo tokia pasipūtusi, kad metė iššūkį: „Ištekėsiu už to, kuris sugebės įveikti mane savo argumentais“. Atėjo daug išminčių (paṇḍitų), tačiau nė vienas neįveikė rāj-kumarės (princesės). Ji išties buvo labai protinga ir sutriuškino visus paṇḍitus. Tuomet išminčiai mąstė: „Vaje, ką gi daryti? Ji neištekėjo nė už vieno iš mūsų, dar daugiau – mus nugalėjo, vadinasi, negerbia“. Tuomet paṇḍitos sukūrė planą: „Sutuoksime ją su didžiausiu kvailiu“. Beieškodami po visą apylinkę pamatė vieną piemenį, kuris pjovė medžio šaką, ant kurios pats sėdėjo. Jis nežinojo, kad kai nupjaus tą šaką, nukris. Paṇḍitai pašaukė jį: „Ei, ką ten darai?“ „Pjaunu“. „Bet juk tu nukrisi kartu su šaka“. „Nieko nežinau“. „Ateik čia, pas mus. Ar nori vesti?“ „Taip, taip!“ Bet kas gi norėtų su juo tuoktis? „Ar norėtum vesti labai gražią princesę?“ „Princesę? Žinoma!“

 „Bet mes tave tuoksime su labai protinga karalaite, tad labai atidžiai paklausyk. Pirmiausia, nieko nekalbėk su ja.“ Kaip atskirti kvailį nuo išminčiaus? Iš kalbos. „Nieko su ja nekalbėk. Mes tau rodysim tam tikrus ženklus, ir tu turėsi juos atkartoti. Jei mes parodysime du pirštus, tu turėsi daryti taip pat, jei vieną, tai ir tu vieną“. Kvailelis sutiko.

Išminčiai labai gražiai aprengė tą kvailį, išpuošė kaip jaunikį ir nuvedė pas princesę: „Žinai, šis jaunuolis labai protingas, didis paṇḍitas. Pažiūrėsim, ar jį įveiksi. Tačiau šis paṇḍitas nieko nesako. Jis viską rodo gestais“. Tada princesė paklausė: „Kiek yra Brahmanų? Vienas ar du?“ Ir princesė parodė vieną pirštą. Paṇḍitos suprato princesės mintį, juk paṇḍitai supranta vieni kitų kalbą. Tad tie paṇḍitai pašnibždėjo Kalidasai: „Parodyk du pirštus“. Ir Kalidasa parodė du pirštus. Princesė susižavėjo: „O, jis tikrai labai protingas“. Nes yra Brahmanas ir Jo śakti. Madhvačarja irgi šitaip rodė. Princesė buvo labai patenkinta, ir jiedu susituokė, ir ten dar ilga istorija.

Taigi, po šio pokalbio paṇḍitai pasišaukė Kalidasą: „Apie ką mąstei, rodydamas du pirštus?“ Kalidasa atsakė: „Aš maniau, kad tuo vienu pirštu princesė norėjo išdurti mano vieną akį, tad pamaniau, kad aš išdursiu abi jos akis“. [visi juokiasi] Jam nesvarbu, vienas ar du Brahmanai. [juokiasi]

Tačiau paṇḍitai aiškina taip: vienas pirštas rodo Brahmaną, o kitas – Jo śakti. Śakti ir śaktimānas. Kokia Brahmano prasmė, jei Jis neturėtų galios? Jei Brahmanas neturi galios, nieko negali padaryti. Paṇḍitai taip paaiškintų princesei. Bet Kalidasa to nesupranta, jis mąsto: „O, ji nori išdurti man akį, tai aš išdursiu abi jos akis“. [juokiasi]

Tai yra Madhvačarjos mokymas – bheda-vāda. Bheda reiškia „skirtumą“. Iš vieno daikto nekyla skirtybė. Palyginti ir rasti skirtumus galime, tik turėdami du ar daugiau objektų.

Vienas berniukas pasakė: „Mama, aš esu savo klasės pirmūnas“. „O kiek mokinių tavo klasėje?“ „Tik aš vienas“. [visi juokiasi] Skirtumas atsiranda tik tada, kai yra daugiau nei vienas daiktas ar asmuo. Tada galima lyginti.

Taigi, Brahmanas yra vienas. Bhagavanas Bhagavad-gitoje ir kitose śāstrose (Višnu Puranoje ir Upanišadose) aiškina:

na tasya karyam karanam ca vidyate
na tat-samas cabhyadhikas ca drsyate
parasya saktir vividhaiva sruyate
sva-bhaviki jnana-bala-kriya ca (Svetasvatara Upanišada, 6.7-8)

„Jo kūnas ne toks, kokį turi paprasta gyvoji būtybė. Nėra skirtumo tarp Jo kūno ir sielos. Jis – absoliutus, ir visos Jo juslės – transcendentinės ir gali atlikti viena kitos funkcijas. Todėl niekas nėra už Jį didingesnis ar Jam lygus. Jo galios įvairialypės, tad Jo darbai atliekami savaime, be jokių pastangų.“

Šiuo posmu aiškiai pasakyta, kad niekas Jam neprilygsta. Argi gali kas nors tapti Dievu? Niekas negali lygintis su Bhagavanu Krišna, Jis – unikalus, neprilygstamas. Todėl Vedose sakoma: eko ahaṁ – „Aš esu Vienintelis, niekas negali Man prilygti“. Kas gali varžytis? Tik lygiaverčiai varžovai. Liūtas negali rungtis su maža pelyte. Liūtas gali grumtis tik su liūtu. O kas gali lygintis su Viešpačiu? Jis yra Vienas. Todėl mūsų Vedos ir Puranos nurodo šį posmą:

na tasya karyam karanam ca vidyate
na tat-samas cabhyadhikas ca drsyate
parasya saktir vividhaiva sruyate
sva-bhaviki jnana-bala-kriya ca.

O impersonalistai sako: „Dievas neturi jokios galios. Mes visi esame dievai, Brahmanas“. Ė! Kaip galima būti Brahmanu? Mes net negalime lygintis su Dievu, tai labai aiškiai pasakyta tame posme. Na tat-samas cabhyadhikas ca drsyate. Viešpats yra Bhagavanas, vienintelis ir neprilygstamas, ir turi labai daug galių, ananta-śakti. Todėl, žvelgdami į Madhvačarjos paveikslą, matote jį, iškėlusį du pirštus, kurie reiškia Brahmaną ir Jo śakti. Vedose sakoma: eko ahaṁ – „Taip, Aš iš tiesų esu Vienintelis. Niekas Man neprilygsta. Tačiau turiu nesuskaičiuojamą daugybę galių“. Bheda, skirtumas gali atsirasti tik tarp dviejų ar daugiau dalykų. Jei jūs vienintelis mokinys savo klasėje, kas gali pasakyti, ar jūs geriausias, ar prasčiausias? Niekas. Galima lyginti tik daugiau nei vieną objektą, tiesa ar ne? Tad Madhvačarja viską paaiškino.

Čaitanja Mahaprabhu atkreipė dėmesį į Madhvačarjos bheda-vādą, sutriuškinusią Šankaros mokymą. Šankaračarja teigia: „Eko brahman“. O Madhvačarja: „Ne, Brahmanas yra vienas, tai tiesa. Tačiau Jis turi śakti. Śakti ir śaktimānas“. Kitas dalykas, Madhvačarjos sampradāyoje Mahaprabhu pamatė aukščiausiąsias dvasines nuotaikas – gopī-bhāvą. Madhvačarja įkūrė keturias šventyklas, kuriose sannyāsiai garbina dievybes gopių nuotaikoje.

Keliaudamas Madhvačarja sutiko vieną pirklį, keliavusį dideliu laivu per upę. To laivo grimzlė staiga įstrigo į upės dugną ir nebegalėjo plaukti toliau. Pirklys sunerimo: „Ką aš dabar darysiu?“ ir prašė kitų pagalbos, tačiau niekas negalėjo padėti. O Madhvačarja yra labai galingas asmuo. Vos palietė laivą, šis pajudėjo. Pirklys labai apsidžiaugė: „Aš norėčiau tau ką nors padovanoti už tai, kad padėjai“. Madhvačarja atsakė: „Aš esu sādhu, sannyāsis. Man nieko nereikia“. Tačiau verslininkas neatlyžo: „Ne ne, aš turiu tau ką nors duoti“. Madhvačarja tuomet paklausė: „Ko yra tavo laive?“ „Turiu tilakos gabalėlį“. Ir atnešė didelį tilakos gabalą.

Madhvačarja paėmė tą gabalą, ir iš jo apsireiškė Gopalas labai gražioje šokio pozoje. Bal-Gopal murti, vigraha. Vienoje rankoje ši dievybė laikė pagalį, daṇḍą, skirtą jogurtui plakti. Madhvačarja tiesiog grožėjosi šiuo Krišna, o paskui nusinešė dievybę į savo šventyklą, ir nuo to laiko ji ten garbinama su mādhurya-bhāva, saldumo nuotaika. Šis Krišna šoka su gopėmis, gopī-bhāva. Madhvačarjos sampradāya paremta šia nuotaika, todėl Viešpats Čaitanja Mahaprabhu joje ir apsireiškė.

Be to, Madhvačarja buvo pats susitikęs su Vjasadeva Gosvamiu ir gavo iš jo dīkṣā mantras. Šioje sampradāyoje taip pat apsireiškė Madhavendra Puripada, Išvara Puripada, o Viešpats Čaitanja Mahaprabhu gavo dīkṣā iš Išvaros Puripados. Tad visas mūsų sampradāyos pavadinimas yra Brahma-Madhva Gaudija sampradāya. Jei kas jūsų paklaustų, kuriai iš keturių sampradāyų priklausote, atsakytumėte: „Brahma-Madhva Gaudija sampradāyai“. Brahma yra Brahmadži, šios visatos kūrėjas, tada Madhva yra Madhvačarja, o Gaudija reiškia Viešpatį Čaitanją Mahaprabhu ir jo pasekėjus.

Rytoj galbūt spėsime plačiau aptarti Madhvačarjos mokymą, dvaita-vādą.

Bolo Vṛndāvana bihārī lāl kī jāy!

Śrīla Gurudeva kī jāy!

Didžioji Britanija, 2015.01.29

Visos paskaitos anglų kalba galite paklausyti, paspaudę ant šios nuorodos: