(Šrila Gurudevas gieda ir aiškina bengalų giesmę Hari Din To Gelo Sandhya Gelo)

Hari din to gelo, sandhya holo, par koro amare – „O Viešpatie, mano gyvenimo dienos jau eina į pabaigą, greitai mirsiu. Prašau Tavęs, išvaduok mane iš materialaus gyvenimo vandenyno.“ Tumi parer korta, jene barta, daki he tomare – „Girdėjau, kad Tu esi vienintelis, galintis išvaduoti visas gyvąsias būtybes iš materialios egzistencijos, todėl meldžiuosi Tau.“ Ami agey ashe, ghate roilam bose – „Aš pirmas atėjau prie upės krantinės ir dabar laukiu.“ (eilutė) – „Viešpatie, aš esu žemai puolęs ir nieko neturiu.“ Jare pore elo, agey gelo, ami roilam pore – „Daug žmonių po manęs atėjo prie šios upės, ir Tu juos perkėlei į kitą krantą. O aš vis dar čia…“ Shuni kori nai ja, tare tumi koro par – „Tačiau aš girdėjau, kad Tu išlaisvini net tuos, kurie nieko neturi. Būtent todėl ir atėjau čia, prie šios krantinės.“ Amar naiko kori, din-vikhari, dekho noyon mele – „Aš tesu elgeta, neturiu nė cento, mano maišas visai tuščias.“ (eilutė) – „Teturiu vieną monetą, kuri gali padėti man persikelti į kitą upės krantą – tai Tavo saldusis ir gailestingasis vardas. Girdėjau, kad tą, kuris gieda Tavo vardus, išvaduoji, net jei jis nieko neturi.“ (eilutė) „Todėl kreipiuosi į Tave, adham taran, visų gyvųjų būtybių gelbėtoją. Tu esi adham taran, tas, kuris išvaduoja visas puolusias gyvąsias būtybes. Todėl Tu vadinamas adham taran.“ (eilutė) „Kokie mano pinigai? Tik Tavo šventas vardas.“ (eilutė)

Šis Vaišnavų poetas slapyvardžiu Phikir (?)… Lygiai kaip Šrila Bhaktivinoda Thakura pasivadino slapyvardžiu Baul Čand ir juo naudodamasis parašė labai daug baul sangeetų. Lygiai taip pat, vienas Vaišnavų poetas susikūrė slapyvardį. (eilutė) Taigi, šis poetas visiškai susitelkęs į Viešpaties vardą ir verkia, skęsta materialios egzistencijos vandenyne. Ir jis melžia Viešpaties, kad išlaisvintų iš materialaus pasaulio ir perkeltų į dvasinį.

Hari din to gelo Sandhya holo par koro amare

Štai ši giesmė. Labai graži. Gaur premānande! O čia kita. (Šrila Gurudevas gieda: Guru na bhoji mui)

[prasideda paskaita]

Pirmiausia pagarbiai lenkiuosi savo guru-pāda-padmos nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Šrilos Vamanos Gosvamio Maharadžo ir nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivdantos Šrilos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms. Taip pat siūlau savo nuolankią ir pagarbią daṇḍavat-praṇamą nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo lotosinėms pėdoms, lenkiuosi Šrilai Gour Govindai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Rakšak Šridharai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Pramodai Puriui Gosvamiui Maharadžui, visiems vyresniems bhaktams ir visiems Vaišnavams ir Vaišnavėms.

Taigi, vakar pasakojau apie Šri Ramanudžačarjos gyvenimą, mokymą ir darbus. Šiandien kalbėsiu apie Šri Madhvačarją. Čaitanja Mahaprabhu neapsireiškė jokiose kitose sampradāyose (Vaišnavų mokyklose). Mūsų šventraščiuose – Vedose, Puranose, Upanišadose – aprašytos keturios sampradāyos: Šri, Brahma, Rūdra ir Sanaka.

sampradāyavihinā ye mantrās te niphalā matā

śrī-brahma-rūdra-sanakaḥ vaiṣṇavaḥ kṣīti-pāvanaḥ

Šis posmas pacituotas Padma-Puranoje. Jame sakoma, kad jei negausite dīkṣā-mantrų iš vienos šių sampradāyų, jūsų praktika bus bevaisė. Kitaip tariant, turite gauti dīkṣā-mantras iš dvasinių mokytojų, priklausančių šioms sampradāyoms. Visos Vedos apreikštos Bhagavano Krišnos. O Čaitanja Mahaprabhu yra Pats Bhagavanas Šri Krišna, todėl Viešpats Čaitanja Mahaprabhu nesukūrė dar vienos, Savo sampradāyos. Daugelis klausia: „Kodėl Čaitanja Mahaprabhu priėmė Brahma sampradāyą?“ Vakar paaiškinau, šiandien trumpai priminsiu.

Yra keturios Vaišnavų sampradāyos: Šri, Brahma, Rūdra ir Sanaka. Šri sampradāyos pradininkė yra Lakšmi-devi, o atstovas šioje Kali-jugoje – Ramanudžačarja. Brahma sampradāya kilusi iš keturgalvio Brahmos, Rūdra – iš Viešpaties Šivos, ir šiai sampradāyai dabartinėje Kali-jugoje atstovauja Višnusvamis. Sanaka sampradāyos pradininkai yra keturi Kumaros, atstovas – Nimbaditja. Viskas nustatyta mūsų śāstrų (šventraščių).

Viešpats Čaitanja Mahaprabhu, rodydamas pavyzdį, laikėsi śāstrų nurodymų. Bhagavad-gitoje Krišna sako: „Tas, kas negerbia śāstrų, na sukhaṁ na parāṁ gatim – niekuomet nepasieks tobulumo ir nebus laimingas“. Na sukhaṁ na parāṁ gatim. Bhagavad-gitoje Krišna Pats sako. Vadinasi, visi turi laikytis śāstrų nurodymų. Bhagavanas yra śāstrų įsikūnijimas, todėl Viešpats Čaitanja Mahaprabhu gerbė šventraščius. Kadangi jau yra keturios Vaišnavų sampradāyos – Šri, Brahma, Rūdra, Sanaka –, Viešpats Čaitanja Mahaprabhu nesukūrė jokių kitų mokyklų ir, nors apsireiškė Madhva sampradāyoje, gerbė kitas sampradāyas ir iš jų pasiėmė viską, kas geriausia, pačią jų filosofijos esmę.

[citata] Šrila Bhaktivinoda Thakura sukūrė šį posmą. Kaip mažytės bitelės renka įvairių gėlių – ir mažų, ir didelių – nektarą, taip ir mes turime imti tai, kas gera, iš visų śāstrų, Vedų, Puranų, Upanišadų, kitų sampradāyų. Tad Viešpats Čaitanja Mahaprabhu gerbė visus dvasinius vadovus (ācāryas) ir jų mokymą.

Iš Šri sampradāyos Viešpats Čaitanja Mahaprabhu perėmė du dalykus. Vakar pasakojau, kad Šri sampradāyos pasekėjai laikosi visų šventraščiuose nurodytų taisyklių, arba vaidhī-mārgos. Jie labai griežtai laikosi śāstrų nurodymų ir garbina tik Lakšmi-Narajaną, viṣṇu-tattvą – jokių pusdievių ar deivių. Šri sampradāyos raštuose aiškinama, kad verčiau paaukoti savo gyvybę ugniai nei eiti į pusdievių šventyklas. Jie labai griežti. [posmas] – greičiau jie mirs nei garbins pusdievius. Šis posmas taip pat cituojamas Šrilos Bhaktivinodos Thakuros Bhadžana-rahasjoje, Šrilos Gurudevo komentaruose.

Šri sampradāyos pasekėjai tikrai yra labai griežti ir laikosi śuddha-sadācaros – Vaišnavų etiketo. Todėl Viešpats Čaitanja Mahaprabhu nurodė Sanatanai Gosvamiui apreikšti granthą (knygą) apie Vaišnavų śuddha-sadācarą. Ši knyga vadinasi Hari-bhakti-vilasa. Iš tiesų visas ślokas (posmus), esančias šioje granthoje, surinko Gopala Bhata Gosvamis, nes jo giminės priklausė Šri sampradājai. Šios sampradāyos brāhmaṇai labai griežtai laikosi visų śāstrose nurodytų taisyklių: kaip tinkamai garbinti Thakurdži (dievybę) ir taip toliau. Jei pasitaikys net menkiausia klaida, negalėsit garbinti Thakurdži.

Šri Čaitanja-čaritamritoje pasakojama apie vieną bhaktą, atnešusį kokoso riešutą Dievybei. Tačiau rankomis tas bhaktas lietė duris, todėl pūjāriai atsisakė siūlyti tą kokosą Dievybei: „Ne, mes neaukosime šio kokoso Thakurdži, nes tu lietei duris, ant kurių yra dulkių, o paskui ta pačia ranka laikei kokosą. Kaipgi mes galime jį siūlyti Dievybei?“ Jei pereitumėte į Šri sampradāyą, jums būtų labai sunku išgyventi (visi juokiasi). Šri sampradāyos pasekėjai jus išvarytų. Jie labai griežti. Šių bhaktų drabužiai turi būti švarut švarutėliai, todėl kasdien skalbiami. Kas tris valandas reikia persirengti, jei nori garbinti Thakurdži. Kai jie gamina Dievybei, marle užsidengia burną ir nosį, nes kalbant iš burnos išeina seilių, galinčių patekti į Dievybei skirtą prasādą. Tad gamindami ir aukodami jie užsidengia burną.

Dabar pažvelkime į paties Ramanudžačarjos gyvenimą. Kai jis buvo Džaganatha Pūrio šventyklos vadovas, pastebėjo, kad Džaganatha Pūrio brāhmaṇai netinkamai laikėsi taisyklių: valgė betelio riešutus ir tik tada aukodavo Thakurdžiui, ir t.t. Ramanudžačarja išvarė juos, tardamas: „Jūs negalite garbinti Thakurdži. Kramtote betelio riešutus, o paskui einate garbinti Thakurdži? Jūsų rankos nešvarios“. Ramanudžačarjos sampradāya labai griežta. Tada visi Džaganatha Pūrio pūjāriai (pāṇḍos) visiškai atsidavė Viešpačiui Džaganathai ir davė įžadą neliesti prasādo tris dienas, nes daugybę metų jie tarnavo Viešpačiui Džaganathai, o dabar štai atėjo naujas valdytojas ir juos išvarė. Jie yra Viešpaties Džaganathos sevakos (tarnai).

Vidurnaktį, po to, kai Ramanudžačarja pagerbė prasādą ir kietai užmigo, Viešpats Džaganatha ir Baladeva išmetė Ramanudžačarją kartu su lova labai labai toli nuo Džaganatha Pūrio, į Pietų Indiją. Labai toli, penkis ar šešis šimtus kilometrų. Kai Ramanudžačarja anksti ryte pabudo, pamatė ateinančius žmones. Ten buvo Viešpaties Šivos šventykla. Ramanudžačarja apstulbo: „Kur aš esu? Čia ne Džaganatha Pūris, ir visi čia gieda „oṁ namaḥ śivāya oṁ namaḥ śivāya““. Ramanudžačarja galvojo: „Kas čia vyksta? Kaip aš čia atsidūriau?“

Aš jau minėjau, kad Šri sampradāyos pasekėjai nė kojos neįkelia į pusdievių šventyklas. O Šivdži ne viṣṇu-tattva. Jis irgi yra pusdievis. Tada Ramanudžačarja ėmė melstis Viešpačiui Džaganathai: „Hė Džagannatha, kaip aš Tave įžeidžiau? Tai, kad išmetei mane iš Džaganatha Pūrio, – ne bėda. Bet kodėl būtent į Šivos šventyklą?!” Tada Krišna ir Balarama, Džaganatha ir Balarama, tarė: „Nejau nežinai, kad tie pūjāriai yra Mano amžini palydovai? Jie yra Mano šeimos nariai jau tūkstančius metų. Kodėl juos išvarei iš šventyklos?“ Ramanudžačarja pasakė: „Gerai, jie grįš į šventyklą ir vėl Tau tarnaus. Bet kodėl Tu mane nusviedei į Šivos šventyklą?“ Viešpats Džaganatha atsakė: „O Ramanudžačarja, paklausyk. Tu Man esi labai brangus. Bet Aš tave taip nubaudžiau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad tu išvarei mano sevakas. Antra, iš tiesų čia – ne Šivos šventykla. Paprasti žmonės mano, kad tai Šiva-mandiras. Bet iš tiesų – Kurmadevos“. Kurmadeva Bhagavanas yra pirminis Šiva liṅgos šaltinis, Krišnos inkarnacija Vėžlio pavidalu.

pralaya-payodhi-jale dhṛtavān asi vedaḿ
vihita-vahitra-caritram akhedam
keśava dhṛta-mīna-śarīra jaya jagadīśa hare
(Šrilos Džajadevos Gosvamio “Dašavatara-stotra”, 1-as posmas)

Pirmoji Viešpaties inkarnacija yra Žuvies pavidalo. Tada – Vėžlio, Kurma-avatāra. Tad Džaganatha pasakė: „Hė Ramanudžačarja, paklausyk. Tai ne Šiva liṅga, o Mano Paties inkarnacija Vėžlio pavidalu. Čia esantys žmonės painioja Šivą su Kurmadeva, todėl tu turi pamokslauti ir pasakyti jiems, kad tai Kurmadeva Bhagavanas“. Tada Ramanudžačarja pamokslavo tos šventyklos žmonėms, kaip norėjo Džaganatha, o grįžęs į Džaganatha Pūrį grąžino visus pāṇḍas ir brāhmaṇus į šventyklą, kad jie ir toliau tarnautų Viešpačiui Džaganathai.

Viešpats Džaganatha taip myli Savo pūjārius. Vis dėlto Jis taip pat yra ir labai griežtas. Daugybė žmonių klausia: „Kodėl pāṇḍos neleidžia vakariečiams įeiti į šventyklą?“ Toks yra Viešpaties Džaganathos troškimas. Ne indai negali ten įeiti. Net nebūtinai indai ar ne indai – jie žiūri į odos spalvą. Jei esi baltaodis, tavęs į šventyklą neįleis. Kodėl? Kas ten žino. Net jei laikotės visų taisyklių, esate su tilaka, kartojate šventuosius vardus, vis tiek negalite įeiti į šventyklą. O tie, kurie yra taip vadinami induistai, iš tiesų nesilaikantys jokių taisyklių, gali įeiti. Net tie, kurie vartoja alkoholį ir valgo jautieną, ten įleidžiami. Štai Viešpaties tarnai, kartojantys šventuosius vardus, besilaikantys keturių principų [nevartojantys mėsos, svaigalų, nelošiantys azartinių žaidimų ir neužsiimantys neteisėtais lytiniais santykiais – vert. past.], turintys bona fide guru iniciaciją, neįleidžiami. Daugelis klausia, kodėl taip yra. Todėl, kad taip nori Viešpats. Ką tuomet daryti? Pāṇḍos yra labai griežti. Ką kalbėti apie paprastus žmones – net kai Indijos Ministrė Pirmininkė Indira Gandi norėjo įeiti į tą šventyklą, visi pāṇḍos užstojo kelią. O neįleido todėl, kad ji ištekėjo už musulmono. Tad ką kalbėti apie kitus? Kai ji bandė pasipriešinti, buvo nubausta. Daugeliui neaišku, kodėl Viešpats Džaganatha taip nori.

Net pats Ramanudžačarja, kuris yra Lakšmano inkarnacija, neeilinis asmuo, su visa lova buvo išmestas Viešpačių Džaganathos ir Baladevos beveik tūkstantį kilometrų nuo Džaganatha Pūrio. Kodėl? Todėl, kad peikė Jo bhaktus, nes šie nesilaikė taisyklių taip griežtai, kaip įprasta Šri sampradāyoje.

Viešpats Čaitanja Mahaprabhu suprato šiuos dalykus, todėl visa mūsų turima vaidhī-mārga, arcana-mārga atėjo iš Ramanudžačarjos sampradāyos. Taip pat toje sampradāyoje yra dvi filosofijos – nyāya (logika): viena vadinama mārjar-nyāya, kita – markaṭ-nyāya, kitaip tariant, beždžionės ir kačiuko logika.

Mažas katinėlis visiškai priklausomas nuo motinos. Vos katinėlis ima verkti [Gurudevas pamėgdžioja katinėlio balsą], motina ima jį už pakarpos ir neša į kitą vietą. Tai reiškia, kad sādhaka (asmuo, užsiimantis dvasine praktika) turi visiškai atsiduoti Šri Guru ir Krišnos lotosinėms pėdoms, kaip tas mažas kačiukas. Tai yra mārjar-nyāya, mārjar reiškia „kačiukas“. Markaṭ-nyāya, markaṭ reiškia „beždžionė“. Beždžionės patelė niekuomet nelaiko savo jauniklio. Beždžioniukas įsikimba į jos nugarą ir laikosi, o patelė šokinėja nuo vienos šakos ant kitos. Jei jauniklis nukris, ji jo nepasiims. Taip pat turime atlikti bhajaną ir sādhaną, kitaip tariant, reikalingi du dalykai: Krišnos malonė ir mūsų pačių pastangos. Labai tvirtai įsikibkite guru ir Krišnos lotosinių pėdų.

(tęsinys kitame įraše)

Didžioji Britanija, 2015.01.29

Visos paskaitos anglų kalba galite paklausyti, paspaudę šią nuorodą: