Taigi, dabar Džaja ir Vidžaja leidžiasi iš Vaikuṇṭha-dhāmos į materialų pasaulį. Pirmasis jų gimimas – Hiranjakša ir Hiranjakašipu. Tai labai ilga istorija, Šrimad-Bhagavatam Šrila Šukadeva Gosvamipada labai gražiai ją nupasakojo.

Kašjapa Rišis turėjo dvi žmonas: viena vardu Diti, kita – Aditi. Aditės sūnūs – devatos (pusdieviai), o Ditės sūnūs – demonai. Taigi, Hiranjakša ir Hiranjakašipu, arba Džaja ir Vidžaja, atsidūrė Ditės įsčiose. Hiranjakša ir Hiranjakašipu tapo labai galingi. Hiranjakša buvo ypač galingas, jis viską užkariavo ir turėjo labai daug įvairių mistinių galių. Aš noriu paaiškinti, ką reiškia Hiranjakša ir Hiranjakašipu. Hiranya akṣa iti Hiranyākṣa. Sanskrito žodžiai. Akṣa yra „akys“. Tas, kurio akys visuomet ieško aukso, yra Hiranjakša. O Hiranjakašipu reiškia tą, kurio akys ieško patogumų, švelnių, minkštų dalykų. Kaśipu išvertus iš sanskrito reiškia „minkšta lova“. Tai yra tiesioginė šio žodžio reikšmė. Hiranjakša ir Hiranjakašipu. Dviejų brolių vardai. Taip Šrila Višvanatha Čakravartipada paaiškino, ką reiškia Hiranjakša ir Hiranjakašipu. Jūs turite vardą. Kiekvienas vardas turi savo tobulą reikšmę. Be reikšmės nėra vardo. Lygiai taip pat, ką reiškia Hiranjakša? Hiranya akṣa, akṣa yra akys. Taigi, tas, kurio akys nori mėgautis auksu, hiranya yra auksas. O Hiranjakašipu yra tas, kuris nori mėgautis minkštais, patogiais dalykais. Juslių tenkinimas. Demonai yra tie, kurie nuolat susitelkę į juslių tenkinimą ir yra visiški ateistai. Tai yra asurų pagrindinė veikla – juslių tenkinimas, kuo labiau tenkinti jusles.

Taigi, Hiranjakša labai išpuiko. Jis užkariavo viską. Tada atvyko į rojų, Svargaloką. Indra, rojaus (Svargalokos) karalius, tarė: „Hė, Hiranjakša, aš žinau, kad tu labai galingas, ir aš negaliu su tavimi kovoti, nes nesu tau lygus“. Varžytis galima tik su sau lygiu priešininku. Liūtas niekuomet nekovos su maža pelyte ar triušiu. Kaip tai įmanoma? Lygiai taip pat, Indra nuolankiai pripažino: „Hė, Hiranjakša, pirmiausia kaukis su Višnu. Jei Jį įveiksi, tada gali kautis su manimi. Tik Viešpats Višnu gali su tavimi kautis“. Tada Hiranjakša paklausė: „O kur yra Višnu?“ Mes negalime matyti Višnu savo akimis. Kas yra Višnu? Vyāpnoti iti Viṣṇu – tas, kuris yra visur. Tačiau mes Jo nematome. Kur nėra Viešpaties? Viešpats yra visur. [sanskrito žodžiai] Viešpats gyvena kiekviename atome, kiekvienoje molekulėje. Visur yra Viešpats. Tačiau jūs Jo nematote. Ateistai klausia: „Kas matė Dievą?“ Jei pamokslaujate žmonėms, ateistai būtinai pasakys: „Dievo nėra. Kas matė Dievą? Ar matėte Dievą? Tad kaip galite tikėti, kad Jis yra? Kodėl atliekate bhajaną ir sādhaną?“ Visiški ateistai. „Jokio Viešpaties. Kur Bhagavānas? Ar matėte Bhagavāną? Kas matė Bhagavāną? Kaip įrodysite, kad Jis yra?“

Tada galima pateikti tokį pavyzdį kaip atsakymą. Ar matote ghi (išvalytą sviestą) piene? Nematote. Tačiau tai tiesa: piene yra ghi. Bet jei norite pamatyti ghi piene, reikalingas tam tikras procesas. Pirmiausia jums reikia paties geriausio pieno, pamelžti karvę. Dirbtinis pienas visiškai netiks. Tik tikras. Suprantate? Galite naudoti tobulą karvės pieną. Iš to pieno pirmiausia padarote jogurtą, tada toliau plakdami išgaunate sviestą. Tą sviestą kaitinate puode, ir tada palaipsniui išsiskiria ghi. Kaip kad tiesiogiai, iš karto piene nematote ghi – tam reikalingas procesas –, lygiai taip pat, jei norite pamatyti Bhagavāną, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, materialios akys tam visiškai netinka. Tai neįmanoma. Jei norite pamatyti Bhagavāną, Viešpatį Višnu, turite atlikti bhajaną ir sādhaną. Kaip įmanoma išvysti Viešpatį, nekartojant šventųjų vardų? Viešpats nėra jūsų tarnas. A? Tai jūs esate Viešpaties tarnai. Žmonės klausia: „Kodėl nematau Viešpaties?“ Tai kartokite šventuosius vardus:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA

KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ

HARĖ RAMA HARĖ RAMA

RAMA RAMA HARĖ HARĖ.

Kartokite šventuosius vardus, tada išvysite Viešpatį. Jei nekartojate šventųjų vardų ir vis tiek klausiate: „Kur Viešpats? Kur Viešpats?“, nieko nebus. Kaip įmanoma? Kartokite šventuosius vardus. Tada Viešpats suteiks jums Savo darśaną. Jūs gausite Jo darśaną. Toks procesas.

Tačiau impersonalistai sako: „Viešpats neturi pavidalo“.

Taigi, grįžtu prie pasakojimo. Indra pasakė: „Pirmiausia, įveik Viešpatį Višnu“. „O kur yra Viešpats Višnu? Kaip man su Juo susitikti?“ Tada Indra tarė: „Paklausyk, tai labai paprasta. Viešpats labai myli Prithivi-devę“. Prithivi-devi yra šio materialaus pasaulio Dievybė. „Jei pagrobsi Prithivi-devę, Viešpats kaip mat apsireikš ir susikaus su tavimi“. Tada Hiranjakša pagrobė Prithivi-devę ir panardino ją į vandenyną. Tada visi pusdieviai ir deivės meldėsi Brahmadži, o Brahmadži – Viešpačiui Višnu: „Prašau, apsaugok mus“. [negirdima]. Tada pasigirdo dieviškas balsas: „Brahma, nesijaudink. Aš apsaugosiu Prithivi-devę“. Tada, vieną ankstų rytą, Brahmadži medituojant, kažkas garstyčios sėklos dydžio išlindo iš jo šnervės. [negirdima]. Tada iš to grūdelio apsireiškė milžiniškas šernas. Vienas šernų bruožų yra tai, kad jie mėgsta šniukštinėti, uostinėti. Prithivi-devi taip pat turi savo kvapą, gandhą.

Tuomet tas šernas, Varahadev Bhagavānas, panėrė į vandenyną ir ant Savo ilties iškėlė Prithivi-devę. Tuo metu Hiranjakša ilsėjosi, tačiau pajutęs, kad Varahadeva grobia Prithivi-devę, pakirdo ir sušuko: „Vagie! Be mano leidimo imi Prithivi-devę!“ Tačiau Viešpats Varahadeva grąžino Prithivi-devę į jos vietą. Hiranjakša įtūžo ir užpuolė Varahadevą Bhagavāną. Tačiau Viešpats Varahadeva Bhagavānas su Savo vėzdu (gada) kovėsi. Šis įvykis labai gražiai aprašytas trečiojoje Šrimad-Bhagavatam giesmėje, Varahadev-avatār, kathā apie Viešpaties Varahadevos inkarnaciją. Labai gražiai aprašyta, kaip Viešpats Varahadeva Bhagavānas kovėsi su Hiranjakša.

Bhagavānas yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jam pakanka tik sumirksėti, ir milijonų milijonai visatų sunaikinama. [negirdima]. Tačiau Viešpats kaunasi, mėgaujasi vīra-rasa, tad kartais Viešpaties Varahadevos vėzdas išslysta iš Jo rankų, ir Hiranjakša dar labiau užsidega. Jis vėl ir vėl puola Viešpatį Varahadevą Bhagavāną.

Tada, po kelių valandų, Viešpats Varahadeva Bhagavānas sutraiškė Hiranjakšos galvą Savo vėzdu. Tada Hiranjakša paliko savo kūną.

Bolo Varahādev Bhagavān kī jay!

Taigi, šitaip Šrila Šukadeva Gosvamipada papasakojo apie Viešpaties inkarnaciją, Varahādev Bhagavān kathą. Šrila Šukadeva Gosvamipada taip pat pasakė, kad jei klausysitės šios kathos, Varahādev Bhagavān kathos, visos jūsų širdyje esančios anarthos (nepageidaujami dalykai, ydos) bus sunaikintos. Viešpaties Varahadevos Bhagavāno kathā yra labai graži.

Kartą motina Jašoda aprengė Krišną nuostabiu geltonu šilkiniu rūbu. Krišna atrodė labai gražiai. Tuo metu Krišnai buvo gal tik treji ar ketveri metukai. Mažylis Krišna, Bal Gopal. Tada Krišna išėjo žaisti su draugais Subala, Šridama, Madhumangala, Stoka-Krišna, Lavanga, Ardžuna. Ką vaikai žaidžia? Stato smėlio pilis. Tokia vaikų prigimtis. Jie pastato tuos smėlio namelius ir kalba: „Čia mano namas, čia tavo…“ Tuomet Krišna pasakė: „Mano namas – pats geriausias“. Madhumangalas paprieštaravo: „Ne, mano namas pats gražiausias“. Kartais vaikai ginčijasi tarpusavy. Tada Krišna labai supyko: „Ne! Mano namas pats geriausias“. Madhumangalas ir vėl nesutiko: „Ne, Tavo namas nėra geriausias“. Tada supykęs Krišna sugriovė Madhumanagalo smėlio namelį. Madhumangalas irgi supyko ir taip pat sutrypė Krišnos smėlio namelį. Abudu ėmė peštis – vaikai taip daro. Jie mėtė smėlį vienas į kitą.

Bhagavānas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, dabar atlieka līlą visai kaip žmogus, naravata-līlā-kaivalam. Vedose irgi taip aiškinama. Naravata-līlā-kaivalam. Viešpats apreiškia Savo žmogiškąją līlą. Bhagavānas dabar apreiškia Savo žmogiškąją līlą, lyg būtų nekaltas vaikelis. Bhagavānas Savyje vienu metu gali suderinti du dalykus: sarvajñatą ir mugdhatą. Sarvajñatā yra absoliutaus žinojimo galia, Jis viską žino, tai yra sarvajñatā. O mugdhatā reiškia „visiškai nekaltas, nieko nežinantis“. Kas yra Bhagavānas? Žmonės negali tokie būti. Taigi Bhagavānas, Krišna, dabar šitaip žaidžia.

Madhumangalas paėmė purvo iš Jamunos upės ir metė į Krišną. Gražus Krišnos rūbelis buvo visiškai išpurvintas. Krišna pamanė: „Kas dabar bus? Mano drabužis visas purvinas. Mama mane labai išbars“. Krišna pravirko ir verkdamas atėjo pas motiną Jašodą, o ji Jį išbarė, rankoje laikydama lazdą: „Gopalai, aš ką tik Tave aprengiau šiuo gražiu rūbu, o Tu ką padarei?“ O Krišna tik verkia, ašaros liejasi iš Jo akių. Vaikai yra labai gudrūs: kai juos barate, jie vis labiau rauda: „Aaaahahahaaaaa“ [Gurudevas mėgdžioja, kaip verkia vaikai]. Tada šalia esantys žmonės ar kaimynai galvoja: „Kas čia vyksta?“ Vaikai supranta šituos dalykus: „Jei aš verksiu labai garsiai, mama manęs nemuš“. Tačiau Vakarų kultūra kitokia. Jei tėvai bara savo vaikus, vaikai gali iškviesti policiją. [visi juokiasi] Tačiau Indijos kultūroje viskas priešingai.

Taigi, Krišna rauda labai garsiai. Iš tikrųjų, kaip įmanoma, kad motina Jašoda muštų Krišną? Ji tik barasi. Motina Jašoda niekada nemuša Krišnos, tai tiesiog neįmanoma. Ji labai myli Krišną. Motina Jašoda tik bara Jį ir tik grasina: „Oi mušiu, mušiu“. Taigi, Krišna verkia ir, laikydamasis motinos Jašodos kojų, vyniojasi aplink ją tarytum gyvatė [?]. Tada motinos Jašodos širdis apsalo, ir ji nuvalė Krišnos drabužį. Tada Krišna pasakė: „Motina, aš noriu pieno“, atsisėdo ant motinos Jašodos kelių, ir motina Jašoda maitino Krišną savo krūties pienu, pridengusi Jį savo rūbu. Krišna yra labai gudrus. Jis tiesiog viską daro tarytum žmogus.

Indijos kultūroje, kai motina žindo savo kūdikį, pridengia jį drabužiu. O Krišna kartais žiūri šen bei ten [negirdima]. Tada motina Jašoda pasakė: „Gopalai, man regis, ankstesniame Savo gyvenime Tu buvai paršelis. Kodėl? Nes iš esmės kiaulėms patinka būti ten, kur daug purvo“. Tokia kiaulių prigimtis. Jei nuvyktumėte į Indiją, ypač į mūsų Kešavdži Gaudija Mathą Mathuroje, tiesiog už mūsų šventyklos, gal už 100 metrų, yra atviras nuotekų kanalas, kuriuo nešvarus vanduo teka link Jamunos. Ir ten visos kiaulės susirenka. Joms ten labai patinka, puiki, graži vieta. Indijos kiaulės. Joms ten labai patinka, puikus miegamasis [juokiasi]. Jos labai laimingos. Visos išmatos, šlapimas ir kiti dalykai ten. Kiaulės visuomet nešvarios. Tokia kiaulių prigimtis.

Taigi, motina Jašoda tarė: „Gopalai, man atrodo, kad praeitame Savo gyvenime buvai paršelis, nes iki šiol nemetei Savo įpročių“. Tai tiesa, labai sunku mesti įpročius iš praeities. Tulasi dasa sako, kaip suprasti, iš kur esate, koks jūsų praeitas gyvenimas. Šitie dalykai pasireiškia jūsų dabartiniame gyvenime, nes praeityje suformuotų įpročių taip lengvai negalite atsikratyti. Ar suprantate? Tai tiesa. Jei perskaitytumėte Tulasi dasos Ramajaną, ten viskas paaiškinta. Praėjusiame gyvenime buvote sādhu ar asādhu, atitinkami įpročiai pasireikš šiame gyvenime. Taip lengvai negalite jų atsikratyti.

Tačiau kaip atsikratyti blogų įpročių iš praeities? Tik bendraujant su sādhu, sādhu-saṅga. Gurudevas pateikė tokį pavyzdį. Mūsų šventykloje buvo apsistojęs vienas žmogus. Jis tapo brahmacāriu, tačiau kasdien kiti brahmacāriai skundėsi Gurudevui: „Gurudevai, mūsų drabužiai ne vietoje, kažkas juos visuomet perdeda. Jei padedame drabužius vienoje vietoje, po valandos kitos jau jų ten neberandame“. Gurudevas paklausė: „Kas taip daro? Kas vagia jūsų drabužius?“ Tad vieną dieną vienas brahmacāris pasislėpė ir pamatė kitą brahmacārį, vagiantį drabužius ir dedantį juos šen bei ten.

Tada Gurudevas paklausė: „Ei, kodėl tu taip elgiesi ir trukdai kitus brahmacārius? Kodėl?“

Tas brahmacāris atsakė: „Gurudevai, prieš apsigyvendamas šventykloje, prieš tapdamas brahmacāriu, aš buvau vagis“. Jis buvo vagis. Dabar yra sādhu, tačiau [sako]: „Negaliu atsikratyti savo įpročių“. Kas yra vagis? Kuris ima kitų daiktus. Tada jis nevogė, bet ėmė kitų daiktus ir nešė į kitą vietą. [juokiasi] Tai tiesa.

Praeityje įgytą patirtį ir įpročius, sanskritu tai vadinama prāktanī-saṁskāra, nėra taip paprasta pašalinti iš širdies. Tik bendravimas su sādhu, sādhu-saṅga… Reikalinga sādhu-saṅga. Be sādhu-saṅgos praeities įspūdžiai taip lengvai nepasitrauks. Jei praeitame gyvenime atlikote bhajaną ir sādhaną, tai šiame gyvenime spontaniškai nuo pat vaikystės būsite linkę garbinti Thakurdžį. Galite pamatyti daug vaikų, kurie vos pamatę Thakurdžį daro praṇāmą (nusilenkia), tačiau kokiems kitiems vaikams, jei tūkstantį kartų sakysite: „Daryk praṇāmą“, jie priešinsis: „Ne, nenoriu“. Net jei sakysite, priešinsis. Daug vaikų taip, aš esu matęs. Tėvai sako: „Maharadžas atėjo, daryk praṇāmą“, vaikai: „Ne, nenoriu“. O kiti vaikai net be jokių nurodymų daro praṇāmą. Kodėl pasireiškia tokia prigimtis? Pasistenkite suprasti. Tai yra labai paprasta.

Daug vaikų esu matęs, keliauju po visą pasaulį. Mačiau, kad kai kurie vaikai, pamatę sādhu arba Thakurdžį, iškart daro praṇāmą, niekas jiems net nesako to daryti, nieks nemoko, nes ankstesniame gyvenime tikrai tie vaikai atliko bhajaną ir sādhaną. O kai kurie vaikai nenori taip daryti, net jei tūkstantį kartų jiems sakysite: „Ei, sādhu atėjo, daryk praṇāmą jam ir Thakurdži“, jie nenori. Priklausomai nuo praeito gyvenimo įspūdžių, dabartiniame gyvenime savaime nuo pat mažens vaikai groja mridanga, harmonija, atlieka kīrtaną; o kai kuriems tai labai sunku. Taip yra todėl, kad viskas priklauso nuo mūsų praeituose gyvenimuose patirtų įspūdžių. Madhurja-kadambini granthoje Višvanatha Čakravartipada aiškina, kad mes atsinešame dviejų tipų įspūdžius, saṁskāras. Ką pasakiau? Kya bola? Saṁskār. Šitos saṁskāros, įpročiai, ateina iš mūsų praeito gyvenimo. Praeities įspūdžiai, prāktanī-saṁskāra. O kitas tipas įspūdžių – tai, ką atliekate šiame gyvenime ir kokie įspūdžiai lieka, vadinama ādhunikī-saṁskāra, dabartyje įgytais įspūdžiais. Tai yra du saṁskārų tipai.

Praeities įspūdžiai yra nepaprastai galingi. Jais remdamiesi galite labai greitai išvystyti savo dvasinį gyvenimą. Ta mergina šoka, tačiau ne kiekvienas gali šokti. Nėra taip lengva judinti kojas, galite patys pajausti. Jei neturite patirties iš praeities, ne taip lengva judinti kojas, rankas, nėra koordinacijos. Galbūt šiame gyvenime, jei labai daug treniruositės, gal kas nors pavyks. Tačiau jei turite patirties iš praeities, mokytojui užtenka tik pasakyti, ir jūs labai lengvai viską sušoksite, lengvai grosite mridanga – su viskuo tai susiję. Be praeityje įgytų įspūdžių negalite šiame gyvenime tobulėti labai greitai. Net negalite pajausti skonio kartoti šventuosius vardus. Jei praeituose gyvenimuose nekartojote šventųjų vardų su japa-māla, šiame gyvenime kartojant užklups miegas. „Harė Krišna…“ – ir miegas.

Tačiau jei turite patirties iš praeities, iškart norėsis kartoti šventuosius vardus.

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA

KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ

HARĖ RAMA HARĖ RAMA

RAMA RAMA HARĖ HARĖ.

Jei neturite praeities įspūdžių, ką daryti? Būkite sādhu-saṅgoje ir atlikite bhajaną ir sādhaną, kartokite šventuosius vardus. Tada kitame gyvenime jums bus labai lengva vystyti savo sādhaną ir bhajaną. Toks procesas.

Taigi, motina Jašoda pasakė: „Gopalai, aš manau, kad ankstesniame gyvenime buvai kiaulė, nes kiaulės visuomet voliojasi purve“. Tada Krišna (juk Jis – Bhagavānas) pamanė: „Iš kur Mano mama žino, kad praeitame gyvenime buvau kiaulė?“ Tai reiškia, „Praeitame gyvenime Aš buvau Varahadeva Bhagavānas“. Todėl Krišna iškart sušuko: „Taip, taip, mama! Aš buvau kiaulė“. [juokiasi]

Bolo Varahādev Bhagavān kī jay! Jay jay Śrī Rādhe!

JK, Londonas, 2015.01.31, vakaras

Visos paskaitos anglų kalba galite paklausyti čia: