Yra žmonių, atliekančių praktiką, leidžiančią jiems susilieti su Brahmanu. Tačiau ir tai nėra aukščiausiasis tobulumas. Aukštesnysis lygis – Vaikuṇṭha-jagat. Dar aukščiau – Ajodhja, Dvaraka, Mathura, ir tada – Goloka Vrindavana. Noriu pasakyti, kad tobulos, amžinos laimės buveinė yra Goloka Vrindavana. Bhagavad-dhāma. Bhagavad-gitoje Krišna sako:

yad gatvā na nivartante

tad dhāma paramaṁ mama

 (Bhagavad-gita, 15.6)

 Krišna sako: „Hė, Ardžuna, tas, kas pasiekia Mano transcendentinę buveinę, niekuomet nebesugrįžta į materialų pasaulį. Mano buveinė kupina laimės“. Ānandamaya-bhyāsad.

Viešpats yra kupinas ānandos, Jis – palaimos įsikūnijimas ir gyvena transcendentiniame pasaulyje. Kai mes kartojame šventuosius vardus, skelbiame šią žinią: „Grįžkime pas Aukščiausiąjį“. Kartokite šventuosius Dievo vardus ir būkite laimingi. Toks procesas. Šventieji vardai nepaprastai galingi.

Šiame materialiame pasaulyje jūs taip pat ieškote ir meilės. Kas nenorite meilės, pakelkite rankas. Tik dviejų tipų žmonės sako, kad nenori meilės: bepročiai ir impersonalistai. Ko jie nori? Susilieti su Brahmanu ar tapti Viešpačiu. Tačiau tikrai meilei reikalingi du asmenys. „Aš myliu savo sūnų“, tai reiškia, kad šiame santykyje yra motina ir sūnus (du asmenys). „Myliu savo žmoną, vyrą, sūnus, dukras“ – visur yra dvi pusės, kurios keičiasi meile. Meilė negali būti vienpusė ar susijusi tik su vienu tuo pačiu asmeniu. Tačiau mes nežinome, kas yra tobula meilė ir kur ji glūdi. Kur meilė? Kaip mylėti? Meilė – nepaprastai intymus dalykas, ir mes jos nepažįstame.

Natūrali, spontaniška sielos prigimtis yra meilė. Pirmiausia turite suprasti, kad nesate šis materialus kūnas. Mes esame siela. Šis kūnas veikia tik todėl, kad jame gyvena siela. Sielos prigimtis yra meilė, laimė ir palaima. Šie trys dalykai. Meilė, laimė ir palaima, ānanda. Šiame materialiame pasaulyje begalė skirtingų žmonių, ir laimės jie siekia įvairiausiais būdais. Kiekvienam laimė reiškia vis ką nors kita. Yra žmonių, kurie mąsto: „Aš laimingas, kai galiu ilgiau pamiegoti“. Sanskritu tai vadinama śayana-ānanda: „Aš labai laimingas miegodamas“. Didelė, graži, minkšta, karališko dydžio lova, kaip Kumbhakarnos. Ramajanoje minimas Kumbhakarna miegojo labai gražioje, minkštoje lovoje. Ištisus šešis mėnesius jis miegojo. Šešis mėnesius. Kiek valandų jūs išmiegate? Bet Ramajanoje pasakojama, kad Kumbhakarna miegojo kiek valandų? Kiek dienų? Ištisus šešis mėnesius. Vieną dieną jis prabudo, visą dieną valgė, o kitą dieną ir vėl užmigo šešiems mėnesiams. Ramajanoje pasakojama. Tai vadinama sukha-nidra.

Kai kurie žmonės jaučia pasitenkinimą valgydami. Bhojanānanda. Jie valgo daugybę įvairių skanių patiekalų. Visi žmonės skirtingi, tad renkasi skirtingus dalykus, kurie, atrodytų, teikia jiems laimę.

Iš tiesų jie nežino, kur yra tobula palaima, tobula laimė, tobula meilė. Todėl, gyvendami šiame materialiame pasaulyje, visi mes ieškome to, kas gali suteikti laimę ir meilę. Tai viskas, ko trokštate. Tokia sielos prigimtis. „Kur man gauti meilę? Kas gali ją man suteikti?“

Biblijoje labai aiškiai pasakyta: „Dievas yra meilės įsikūnijimas. Dievas yra meilė, meilė yra Dievas“. O mes esame Viešpaties dalelės, todėl mumyse pasireiškia ta pati, dieviškoji prigimtis. Ji vadinama dharma. Mes norime mylėti. Tačiau nežinome, kas yra tobula meilė ir kur jos ieškoti. Todėl susirandame daug draugų, manydami, kad „jis ar ji man duos meilės“. Tačiau galiausiai liekame apgauti ir įskaudinti: „Ooo, negavau tobulos meilės“. Šiame materialiame pasaulyje taip yra. Jūs esate išgyvenę šiuos dalykus. Ieškome meilės, todėl susirandame daug draugų, darome tą ir aną. Nuolat ieškome. Bet nežinome, kur yra tobula meilė, nes šiame materialiame pasaulyje niekas negali jos suteikti. Taip yra todėl, kad visos gyvosios būtybės yra ribotos, labai mažos. [posmas]. Mūsų šventraščiuose yra begalė įrodymų. Siela yra net mažesnė už atomą. Bet visi jūs trokštate meilės. Tokia sielos prigimtis. Lygiai kaip kad mažytė kibirkštis turi tas pačias savybes, kaip liepsna. Juk kibirkštis atsiranda iš didelės liepsnos. Saulės spinduliai sklinda iš saulės.

Lygiai taip pat, visos gyvosios būtybės yra sukurtos Viešpaties, Bhagavano, ir turi Jo savybių. Visi norime meilės. „Aš noriu meilės, tačiau šiame materialiame pasaulyje niekas negali visiškai, absoliučiai išpildyti mano troškimų“. Jūs norite, tai tiesa. Tačiau kas jums suteiks tai, ko trokštate? Niekas [šiame materialiame pasaulyje]. Jūs ieškote: „Kas man gali suteikti tikrą, tobulą meilę?“ Štai kaip yra. Jūs ką nors mylite, bet pasitaiko, kad tas asmuo jūsų nemyli, nes jis ar ji ieško dar daugiau meilės. Tokia šio pasaulio prigimtis.

Papasakosiu jums vieną trumpą istoriją.

Kadaise Indijoje gyveno vienas didis karalius vardu Bhartriharis, tai indiškas, sanskrito kalboje esantis vardas. Kai tam karaliui sukako 25-eri, jis vedė vieną labai gražią jauną princesę. Po vestuvių šventės jis pasakė savo žmonai, dabar jau karalienei: „Paklausyk. Kątik įvyko mūsų jungtuvių ceremonija. Ši diena tokia ypatinga! Kasmet turėtume ją atminti ir švęsti“. Tuomet karalius dar pridūrė: „Aš noriu tau įteikti vieną labai vertingą daiktą. Jis bus mūsų meilės vienas kitam simbolis“. Karalius savo žmonai įteikė labai vertingą vėrinį ir pasakė: „Paklausyk. Saugok šį vėrinį labai atidžiai, nes jis simbolizuoja mūsų meilę“. Ir karalienė pažadėjo: „Žinoma, saugosiu, juk šiandien mums abiem labai ypatinga diena, aš būtinai saugosiu“. Taigi, karalius davė jai tą vėrinį, o ji saugojo. Šitaip prabėgo gal 15 ar 20 metų.

Po 20-ies metų karalius Bhartriharis sėdėjo rūmų menėje, ten šoko daug šokėjų, vyko graži šventė. Netrukus atėjo viena šokėja, kuri šoko taip nuostabiai, kad visi buvo sužavėti. Karaliui taip pat patiko jos šokis ir jis ją apdovanojo. Vedų kultūra paremta davimo ir gavimo principu. Nežinau, kaip pas jus Vakaruose, bet tai yra Vedų kultūros bruožas. Tad kai karalius įteikė šokėjai dovaną, toji šokėja pamanė: „Karalius man duoda brangias dovanas, tai ir aš jam ką nors duosiu. Šis tas geriau nei nieko“. Tada ta šokėja karaliui davė vertingą vėrinį. Įsižiūrėjęs į jį karalius labai nustebo ir išpūtęs akis ir paklausė šokėjos: „Iš kur jį gavai?“ Karalius labai surimtėjo. „Ei, šokėja, pasakyk man, iš kur gavai šį vėrinį?! Atsakyk man atvirai, antraip nukirsiu tavo galvą!“. Labai griežta bausmė, juk jis karalius. Šokėja iš baimės ėmė drebėti: „O Dieve, kas čia vyksta? Karalius man davė dovaną, aš, norėdama atsilyginti, daviau jam šį vėrinį, ir dabar kilo didelių nemalonumų. Kas čia dabar?“. Šokėja pravirko. O karalius ir toliau klausinėjo: „Atsakyk man, iš kur gavai šį vėrinį?!“

Šokėja atvirai pasakė: „Jūsų ministras mane myli. Vieną dieną jis atėjo pas mane ir įteikė šį vėrinį. Aš nežinau jo vertės, manau, kad jis nėra labai vertingas, todėl jums jį ir daviau“. Tačiau karalius Bhartriharis pastebėjo tame vėrinyje išgraviruotus jo inicialus ir vestuvių su karaliene datą. Tas vėrinys – jųdviejų meilės simbolis. Tada karalius tarė: „Gerai, niekam nepasakok apie tai, laikyk savo širdyje. Dabar eik“. Tuomet karalius pasikvietė ministrą į nuošalią vietą. Karalius paklausė: „Ar tu davei šį vėrinį šokėjai? Sakyk man atvirai“. Ministras sąžiningai atsakė: „Taip, aš jai daviau šį papuošalą“. „O iš kur jį gavai?“ Tada ministras pasakė: „Jūsų žmona mane myli. Ji man davė šitą vėrinį“. Karalius tapo dar rimtesnis nei iki tol: „Kas čia vyksta?“ Tada pridūrė: „Gerai, ministre, tik niekam nepasakok apie šitą dalyką. Čia mano šeimos rūpesčiai“.

Jei šeimoje yra kokių problemų, niekam apie jas neturėtumėte skelbti, ypač internete (juokiasi). Antraip visi juoksis iš jūsų: „Čia juk tavo šeimos problemos, o tu viešai skelbi apie jas „Facebook‘e“. Jei turite kokių rūpesčių šeimoje, neturėtumėte apie juos skelbti kitiems, turite laikyti šiuos dalykus sau. Tas problemas turite aptarti tik su šeimos nariais, tik jūs turite jas spręsti, o ne skelbti visiems: „O, šitas mano šeimos narys padarė tą ir aną“. Kiti tik pasijuoks iš jūsų. Protingi žmonės niekam nekalba apie tokius dalykus. O tie, kurie turi mažiau išminties, viską skelbia „Facebook‘e“: „Oooo, mano šeimoje tokie ir tokie rūpesčiai“.

Aš čia truputėlį pajuokavau. Grįžkime prie pasakojimo.

Taigi, karalius pasakė: „Ministre, su niekuo nekalbėk apie šį įvykį, tegu viskas išlieka paslaptyje“. Tuomet karalius pasikvietė savo žmoną, karalienę. Kartu jie pradėjo pietauti prie stalo.

Po kiek laiko karalius paklausė: „Ar prisimeni, gal prieš 15 ar 20 metų mes susituokėme ir tada aš tau padovanojau vieną labai vertingą vėrinį ir pasakiau, kad jis mūsų meilės simbolis?“

Karalienė pasakė: „Taip, argi įmanoma tai pamiršti? Tai tiesa“. Karalienė puikiai išmanė, kaip suvaidinti nekaltą. Ji buvo tikra dramos žinovė. Karalienė patvirtino: „Taip taip, žinoma, kaip įmanoma pamiršti? Aš tą vėrinį labai atidžiai saugojau, nesijaudink“. Ji kalbėjo saldžiais žodeliais.

Tuomet karalius Bhartriharis pasakė: „Aš norėčiau pamatyti tą vėrinį dabar“.

„Na, bet dabar mes pietaujame, gal vėliau ateis svečių… Nesijaudink, rytoj aš tau parodysiu tą vėrinį“.

Bet karalius laikėsi savo: „Ne rytoj, dabar“.

 „Aš šiandien labai užsiėmusi, pas mane bus draugių, nejau tu manim nepasitiki?“

 Karalius pasakė: „Nusiramink. Aš tavimi pasitikiu, tačiau aš noriu tą vėrinį pamatyti dabar, nes mano protas taip nekantrauja pamatyti mano tau įteiktą dovaną“.

Tada karalienė tarė: „Aš tą vėrinį padėjau į labai saugią vietą, užrakinau seife“.

„Gerai, tuomet atidaryk tą seifą“.

„Oi, man dar reikia surasti raktą, tą ir aną padaryti…“ Karalienė sugalvojo įvairių pasiteisinimų. „Nesijaudink. Bet dabar aš nerandu rakto“.

„Imk šį raktą ir atrakink“.

Karalius visaip ją spaudė ir galiausiai privertė karalienę atidaryti seifą, tačiau atrakinusi ji vaidino, kad niekaip neranda to vėrinio. Ieškojo gal 5-10 minučių ir pasakė: „Niekur nerandu. Gal kas nors pasidarė rakto kopiją, atidarė seifą ir pavogė vėrinį?“ Karalienė apsimetė, kad rauda: „Vajeeee, juk tai buvo mūsų meilės simbolis, toks vertingas papuošalas, o dabar kažkas jį pagrobė!“. O karalius parodė jai vėrinį ir paklausė: „Ar šitas?“

„Taip, taip! Iš kur tu gavai?“ Karalienė su tokiu palengvėjimu atsiduso: „Ak, fuf, iš kur tu jį gavai? Ach, čia mūsų meilės simbolis, man grįžo gyvenimas“.

Tada karalius pasakė: „Hė, karaliene, nekurk man šitos dramos. Kvaila nesąmonė! Tiesa ar ne, kad tu myli ministrą? Ar davei jam šį vėrinį?! Atsakyk man atvirai!” Karalius buvo įpykęs ir labai barėsi. O karalienė tik tylėjo, juk viskas jau buvo atskleista. Karalius klausinėjo ir toliau: „Tu davei šį vėrinį ministrui, o ministras myli šokėją ir davė papuošalą jai. Toji šokėja galiausiai davė vėrinį man“. Karalienė tuomet suprato, iš kur pas karalių atsirado tas vėrinys, o karalius suvokė, koks gi tas „meilės kelias“.

Mūsų Gurudevas apreiškė vieną mažą knygelę, ten tik keli puslapiai. Ta knygelė vadinasi „Meilės kelias“. Kas vyksta su meile.

Karalius suvokė, kokia ta meilė materialiame pasaulyje. Tada jis viską paliko, atsižadėjo ir nukeliavo į Vrindavaną, kur atliko bhajaną ir sādhaną Viešpačiui. Viešpats yra viskas. Śāstros apie visa tai kalba.

Išvada ta, kad visi norime meilės, bet nežinome, kur ji yra ir kas ji tokia. Kokia meilės paslaptis?

Meilės paslaptis tokia: kartodami šventuosius vardus, galiausiai pasieksite Viešpatį. Mūsų šventraščiuose taip teigiama: mylėkite Dievą. Biblijoje sakoma lygiai tas pat. Tas pats vynas, tik skirtinguose buteliuose. Ar skaitytumėte Vedas, Puranas, Upanišadas, ar Bibliją, ar Koraną, skirtingomis kalbomis ir skirtingai ten aiškinama, tačiau esmė visur ta pati: kaip mylėti Dievą. Meilė yra Dievas, Dievas yra meilė. Jei mylite Dievą, mylite visus. Toks mūsų tikslas. Meilė Dievui. Nes Dievas gyvena visų gyvųjų būtybių širdyse. Jei nemylite Dievo, bet mylite kitus, ta meilė nėra tobula. Mūsų mokymas paremtas meile Dievui. Jei mylite Dievą, mylite visus. Toks mūsų mokymas. Kaip iš tiesų mylėti kitus, kaip mylėti Dievą? Kaip mylėti Dievą? Paprasčiausiai kartokite šventuosius vardus:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA/ KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ/ HARĖ RAMA HARĖ RAMA/ RAMA RAMA HARĖ HARĖ.

Tiesiog pagiedokime kelias akimirkas:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA/ KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ/ HARĖ RAMA HARĖ RAMA/ RAMA RAMA HARĖ HARĖ.

Nesvarbu, ar jūs gydytojai, teisininkai, studentai, šeimos žmonės, verslininkai, nesvarbu. Turite atlikti savo pareigas. Jei esate studentai, eikite į mokyklą, universitetą; jei gydytojai, teisininkai, verslininkai, šeimos žmonės, nesvarbu. Tačiau mūsų šventraščiuose sakoma: „Kasdien kartokite šventuosius Viešpaties vardus“. Į jūsų gyvenimą ateis tiek laimės. Jūs suvoksite save, patirsite savirealizaciją. Suvoksite save. Šventieji Viešpaties vardai yra transcendentiniai. Jei juos kartosite, patirsite tiek laimės! Džiaugsmas pripildys jūsų širdį. Valdysite savo ydas: geismą, pyktį ir t.t. 100 procentų garantija. Jūsų protas bus ramus ir skaidrus. Gerai miegosite. Kai kurie žmonės man sako: „Maharadžai [taip kreipiamasi į dvasinius mokytojus – vert. past.], negaliu užmigti, nes protas labai neramus“. O kodėl protas neramus? Yra daug priežasčių. Pavyzdžiui, praradote turtą, žmoną, vaikus, vaikiną, merginą ar ką nors kitą, tada iškart protas bus labai neramus. Tai tiesa.

Tačiau kartokite šventuosius vardus. Tada miegosite labai gerai. Visą naktį išmiegosite ir niekas nesugebės jūsų sutrukdyti. Net knarksite (Gurudevas juokiasi). Labai giliai miegosite. Nežinau, kodėl, bet daug žmonių miegodami knarkia. Ir jei jiems pasakote: „Ei, visą naktį trukdei man miegoti, negalėjau užmigti“, tai tie žmonės atsako: „Ne ne, aš tikrai netrukdžiau“. Bet jei prie jų pridėtumėte mikrofoną jiems miegant, tada kaimynai nuo garsumo gal net policiją iškviestų (juokiasi).

Kai buvau brahmacāris Devananda Gaudija Mathoje, kątik tapau brahmacāriu, visi mes miegojome viename dideliame kambaryje, panašiame į šitą. Ten gal buvo 50 ar 60 brahmacārių. Visi mes miegojome viename kambaryje, buvo daug naujokų. Ten buvo ir vienas vyresnysis brahmacāris, kuris mumis rūpinosi. Tačiau miegodamas jis labai garsiai knarkdavo. Salė didelė, viskas aidėjo, ir mes kiekvieną dieną skųsdavomės Gurudevui, kad tas brahmacāris knarkia. Gurudevas atsakydavo: „Aš netikiu. Jis vyresnis brahmacāris, kodėl skundžiatės juo?“ Gurudevas mus subarė, ką daryti? Ir tada vienas iš mūsų brahmacārių – jis labai padykęs – visiems užmigus paėmė mikrofoną ir pridėjo prie knarkiančio brahmacārio, įgarsino jo knarkimą. Garsas nuo to mikrofono pasiekė Gurudevo kambarį. O buvo vidurnaktis. Gurudevas: „Ei, kas šitaip knarkia?!“ Mes pasakėme: „Gurudeva, tu mumis netikėjai, kai sakėme, kad šitas brahmacāris knarkia“. (visi juokiasi) Oi prisimenu šitą situaciją, Gurudevas tuomet pasakė tam brahmacāriui: „Ei, išeik iš šito kambario, tu čia nemiegosi!“ (juokiasi)

Kai kurie žmonės, nežinau, kodėl, bet jie turi tokį įprotį knarkti per miegus. Bet jei tokiam žmogui pasakome: „Ei, tu mums trukdai miegoti“, jis sako: „Ne, tai jūs trukdote“.

Kodėl tai sakau? Jei kartosite šventuosius vardus, miegosite labai ramiai. Būsite visiškai laisvi nuo viso nerimo ir bėdų. Kartokite šventuosius vardus:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA/ KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ/ HARĖ RAMA HARĖ RAMA/ RAMA RAMA HARĖ HARĖ.

Ačiū už jūsų gerumą.

Braitonas, JK, 2015.01.30

(Visos paskaitos anglų kalba galite paklausyti, paspaudę ant nuorodos, pateiktos žemiau)