Gurudevas: Gerai, Tirthanidhi didi, tark kelis žodžius.

Tirthanidhi didi: [Mangalačarana] Manau, kad daugelis čia susirinkusių žino šį tą apie Mahā-mantrą, kurią mes čia giedame, ar visi žino apie šią mantrą? Gerai. Mes čia esame tam, kad suprastume, kas yra ši Mahā-mantra. Mahā-mantra yra tartum sėkla. Visi žinome, kad iš sėklos išauga didelis medis. Mango sėkla yra maža, tačiau medis labai didelis, su tūkstančiu lapų, vaisių. Tad ši Mahā-mantra yra it sėkla, savyje talpinanti transcendentinę realybę. Kai kas nors išgirsta Mahā-mantrą, visos jo nuodėmės ženkliai sumažėja ir galiausiai visai išnyksta, ir tada tas žmogus gali patirti aukščiausią palaimą. Tai gali iškart neįvykti, nes mus gaubia daugybė nuodėmių. Mahā-mantra mus pasiekusi apvalo, tačiau ta sėkla išdygsta tik tuomet, kai Mahā-mantra gaunama iš autoritetingo, bona fide šaltinio, nes ši mantra yra Pats Aukščiausiasis Viešpats.

Aukščiausiasis Viešpats yra visiškai pavaldus meilei. Kai asmuo turi šitą meilę, santykį su Aukščiausiuoju Viešpačiu, Jis apsigyvena to asmens širdyje. Būdamas to asmens širdyje, Viešpats Save paskleidžia per jį – tą, kuris jau pavergė Viešpatį savo tyra meile. Šitaip ši mantra apvalo aplinkinius ir žadina jų sielą, jų dvasinę esybę, glūdinčią širdyje. Toks tad šios mantros poveikis, kai ją išgirstame iš bona fide šaltinio.

Neseniai giedojome giesmę Šri guru-carana-padma, kurioje apibūdinama tokios tyros asmenybės, galinčios iš tiesų skleisti šią Mahā-mantrą, šlovė. Tikras guru yra asmenybė, kurios kiekvienas ištartas žodis, žvilgsnis, laikysena – viskas, kas iš jo sklinda, apvalo sielą ir paruošia ją, kad sugebėtų priimti tą dvasinę Mahā-mantros sėklą, kad ji galiausiai išdygtų. Tada tas asmuo tampa dvasiškai nubudęs. Kas atsitinka, kai asmuo prabunda? Pasibaigia visos kančios.

Bet argi tai reiškia, kad viskas aplink pasikeičia? Ne. Aplinka pasilieka tokia pati, tačiau žmogus nubudęs vidujai, ir jame esantis dvasinis pasaulis perima, persmelkia aplink esantį materialų pasaulį. Mes gyvename tarp materialių dalykų, juos regime, tačiau [negirdima], nes subtilieji dalykai valdo materialiuosius, o dvasiniai dalykai valdo ir subtiliuosius, ir materialiuosius. Šitaip asmuo patiria aukščiausią palaimą.

Mahā-mantra yra pats didžiausias lobis. Šventraščiuose yra labai gražus posmas:

tava kathāmṛtaḿ tapta-jīvanaḿ
kavibhir īḍitaḿ kalmaṣāpaham
śravaṇa-mańgalaḿ śrīmad ātataḿ
bhuvi gṛṇanti ye bhūri-dā janāḥ
(Šrimad-Bhagavatam, 10.31.1)

„Tavo žodžių nektaras ir pasakojimai apie Tavo žygdarbius yra visų, kenčiančių šiame materialiame pasaulyje, gyvenimo esmė. Šie pasakojimai, perduodami mokytų išminčių, sunaikina nuodėmes ir palaimina kiekvieną juos išgirdusį. Šie pasakojimai sklinda po visa pasaulį ir yra kupini dvasinės galios. Be jokios abejonės tie, kurie skleidžia Viešpaties žinią, yra patys dosniausi geradariai.“

Šiuo posmu sakoma, kad asmuo duoda labdarą, padeda kitiems, tačiau pats didžiausias geradarys šiame pasaulyje yra tas, kas duoda tikrąsias žinias, palaiminimus, dvasinį turtą, ir su tuo palaiminimu jūs galite išsilaisvinti iš materijos įtakos ir žengti transcendentinės tikrovės link. Jūs tampate visiškai laisvi. Toks asmuo yra pats didžiausias geradarys pasaulyje.

Visuose Vedų, Vaišnavų dvasinėse tradicijose yra labai svarbus dvasinio mokytojo buvimas, vaidmuo mūsų gyvenime.

Galbūt ne visi tai žino, tačiau šiandien priešais mus sėdi asmuo, priklausantis tų dvasinių mokytojų grandinei. Dvasinės žinios perduodamos mokytojo mokiniui, ir taip susidaro dvasinių mokytojų seka. Tobulos sielos, tobuli guru perteikia šias žinias tobuliems mokiniams. Mokiniai, pasiekę visišką tobulumą, perduoda šias žinias kitiems.

Taigi, Šripad Bhaktivedanta Vana Maharadžas keliauja po visą pasaulį: Ameriką, Braziliją, Kiniją, Rusiją – visur. Ir dalija šitą Mahā-mantros sėklą. Jis yra pačių didžiausių geradarių atstovas, nes duoda šį turtą, kurį gavę visi gali būti laimingi. Visi juk nori būti laimingi. Taigi Maharadžas duoda šią laimę. Mums labai pasisekė, kad esame šiandien čia ir turime galimybę šitai gauti. Viskas, ko mums reikia, kad priimtume šį nektarą, tai stačios it puodeliai ausys. Suvokite, kad priimate patį geriausią dalyką savo gyvenime, nektarą. Pamirškite visas problemas, sunkumus, ir visiškai susitelkite į dabartį, kad bent ką nors gautumėte, nes Maharadžas duoda šį tą labai ypatingo. Tikrai ne kasdien sutinkame asmenį, kuris yra autentiškas dvasinės tikrovės, didžių asmenybių atstovas. Tikrai ne kasdien. Mums labai labai pasisekė šiandien. Ir jei bent truputį ko nors paimsime, to pakanka, kad imtume keistis į gerą.

Aš jaučiuosi labai laiminga, kad čia esu, ir dėkoju Maharadžui, kad čia atvyksta, tai iš tiesų yra didelė askezė.

Gurudevas: Ananga Mohanai Prabhu, galbūt galėtum ką nors pasakyti?

Ananga Mohanas Prabhu: [Mangalačarana] Begalę kartų žemai lenkiuosi savo amžinojo dvasinio mokytojo oṁ viṣṇupād paramahaṁsa aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms, taip pat lenkiuosi Šrilai Bhaktivedantai Vamanai Gosvamiui Maharadžui, Bhaktivedantai Trivikramai Maharadžui, Bhakti Rakšak Šriadhari Gosvamiui Maharadžui ir visiems mūsų dvasinių mokytojų sekos ācāryoms. Taip pat lenkiuosi visiems čia susirinkusiems Vaišnavams ir Vaišnavėms, Šrila Bhaktivedantai Vanai Maharadžui, ir dėkoju visiems, kurie šiandien čia atėjo, kad ši proga taptų labai ypatinga ir palaiminta. Be jūsų mūsų čia taip pat nebūtų. Visuomet yra dvi pusės – kas nors kalba, kas nors klausosi, ir taip veikia šis procesas, be kurio negautume dvasinio lobio ar realizacijos, nes mums reikalingas mokytojas. Mums reikalingas vedlys, pagalbininkas. Nuo mažens mus globoja tėvai, tuomet mokyklos mokytojai, ir galbūt vėliau turime savo mentorius, tada gyvenimo palydovus.

Tačiau iš jų galime išmokti tik tiek, kiek jie patys žino. Ir mums labai pasisekė, kad turime asmenybę, kuri labai ilgai praktikuoja atsidavimo tarnystę Dievui, kuri sanskritu vadinama bhakti, kuri yra meilės apibrėžimas.

Yra įvairių meilės tipų, ir mes visi ieškome meilės. Šį susitikimą pavadinome „Taikos joga“. Kaip žinome, taip pat yra labai įvairių rūšių jogų, ir Braitonas garsėja savo joga: hatha-yoga, karma-yoga, jñāna-yoga (žinių joga), aṣṭāṅga-yoga, kuṇdalini-yoga. Tačiau savo praktikoje mes susitelkiame į sielą, kuri šiandien yra pamiršta. Šiame pasaulyje mes daugiausia dėmesio skiriame išoriniam, fiziniam kūnui, ir labai retai susimąstome, kas yra tikroji esmė, ko reikia sielai, kuri mumyse gyvena ir iš tiesų teikia mums gyvybę. Ji yra mūsų gyvenimo esmė, gyvybės oras. Ir tai yra siela.

Tačiau mes neigiame, kad turime sielą. Iš tiesų esame siela, turinti žmogaus kūną, žmogiškąją patirtį, o ne žmonės, turintys dvasinę patirtį. Ir apie šitai mums kalba Šrila Bhaktivedanta Vana Maharadžas bei visi Vedų šventraščiai – labai labai seni Indijos raštai. Maharadžas šiuos raštus skelbia pačiose įvairiausiose pasaulio šalyse. Jis yra labai mokytas ta prasme, kad ne tik išmano, bet ir per savo viso gyvenimo praktiką. Maharadžas gimė 1959 metais Midnapure, Vakarų Bengalijoje, ir užaugo labai doroje brāhmaṇo šeimoje.

Dvasiniam gyvenimui visiškai atsidėjo, pabaigęs ekonomikos studijas. Jis suvokė, kad šiame gyvenime yra kai kas didesnio, aukštesnio nei žinios, kurias perteikia universiteto dėstytojai, yra tiek neatsakytų klausimų. Ir tikrasis žmogaus gyvenimas prasideda tada, kai jis ima klausti: „Kas aš esu? Ką čia veikiu? Ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų sėkmingas?“ Mes turime tokią puikią galimybę, kurios neturėtume iššvaistyti, prarasti. Kiekviena akimirka, kiekviena diena praeina ir tampa nebegrįžtama, tad turime rimtai pamąstyti apie tai, kur einame, ką darome, koks mūsų gyvenimo tikslas.

Šrila Bhaktivedanta Vana Maharadžas gali atsakyti mums į šiuos klausimus, tad pasiimkime ką nors iš čia ir įsidėkime į širdį per tuos ausų „puodelius“. Atverkime ausis labai plačiai, kad pasiimtume to, ką duoda Maharadžas, ir tinkamai pasinaudotume jo skleidžiamu mokymu, žiniomis, patirtimi, suvokimu. Tegul tai persmelkia mūsų širdis ir išvyskime, kaip tai mus veikia, kokius pokyčius sukelia, kaip padeda mums matyti viską kitomis akimis. Yra įvairių požiūrio taškų, įvairių suvokimų, ir tai yra gyvenimo grožis. Tad būkime atviri pokyčiams, gebėjime prisitaikyti, tobulėti, žengti į priekį iš bet kurios savo gyvenimo padėtis: ar esame jauni, ar seni, juodi ar balti, bet kurios tautybės… Tai yra šio proceso grožis – atvirumas kiekvienam, nepaisant visų šių etikečių.

Tad prašau jūsų pasinaudoti šia proga, klausti, atidžiai klausytis. Galbūt kai kurių sanskrito ar bengalų kalbų žodžių nesuprasite, kalba gali atrodyti kiek sudėtinga, tačiau jei būsite atviros širdies, esu tikras, kad sugebėsite priimti tuos žodžius ir patirti tikrą gėrį.

Dar kartelį dėkoju Šripad Vanai Maharadžui už tai, kad atvyko, ačiū jums visiems, kad atėjote.

Vancha kalpa tarubhyas ca krpa sindhubhya eva ca patitanam pavanebhyo vaisnavebhyo namo-namah.

Gurudevas (vienam vyresniajam Vaišnavui): Galbūt tartum kelis žodžius?

Tas Vaišnavas: [Mangalačarana] Šripad Vanos Maharadžo prašymu pamėginsiu ką nors pasakyti per kelias minutes. Pamėginsiu šiek tiek paaiškinti apie mūsų praktiką. Kartais geriausia ką nors paaiškinti per pasakojimą, tad papasakosiu vieną trumpą istoriją. Pasiimkite iš jos viską, ką galite. Ši istorija yra apie šventųjų vardų kartojimą. Mes visai neseniai giedojome taip vadinamą kīrtaną, hari-nāma Mahā-mantrą. Tad ši istorija yra apie Mahā-mantros šlovę. Tai nėra koks nors eilinis šio pasaulio reiškinys.

Taigi, kartą Indijoje gyveno labai varganas brāhmaṇas, kuriam reikėjo pinigų, kad ištekintų savo dukrą. Tas brāhmaṇas galvojo: „Aš esu labai atsidavęs Viešpaties Šivos pasekėjas“. Ar visi girdėjote ką nors apie Viešpatį Šivą?

Visi: Taip.

Vaišnavas: Taigi, tas brāhmaṇas manė: „Jei labai garbinsiu Viešpatį Šivą, jis man suteiks daug pinigų, kurių užteks sumokėti už mano dukros vestuves“. Taigi, tas vyras ėmė naudoti daugiau smilkalų garbinimo apeigose ir kasdien meldė Viešpaties Šivos: „Prašau, duok man pinigų, duok pinigų, duok pinigų“. Tai yra kai kurių žmonių bhajana, kai kurie žmonės iš dvasinio gyvenimo nori materialių dalykų, tokių kaip gera mašina, daug pinigų, tas ar anas.

Taigi, šitas žmogus tuo metu buvo labai materialistiškas Šivos pasekėjas ir garbino jį, kad gautų turtų.

Tačiau Viešpats Šiva yra labai sumanus, ir dar be to, jis pats yra didis Viešpaties Krišnos pasekėjas. Taigi, Viešpatį Šivą patenkino to brāhmaṇo garbinimas, ir jis apsireiškė iš savo śiva-liṅgos ir tarė: „Gerai, aš išpildysiu visus tavo troškimus. Keliauk į Vrindavaną“. Tai yra labai graži vieta Indijoje, ir šiandien galima į ją nuvykti. Šioje vietoje prieš 5000 metų apsireiškė Viešpats Krišna. „Keliauk į Vrindavaną ir ten pamatysi vieną šventąjį, sādhu, vardu Sanatana Gosvamis“. Sanatana Gosvamis yra labai žymus mūsų dvasinių mokytojų sekos atstovas. Jis yra vienas iš šešių Vrindavano Gosvamių, gyvenęs prieš 500 metų Vrindavane, ant vienos kalvos, labai paprastoje mažoje šiaudinėje trobelėje, bhajan-kuṭīroje.

Brāhmaṇas pamanė: „Puiku, nukeliausiu į Vrindavaną ir gausiu visko, ko man reikia“. Jis nuėjo į Vrindavaną ir surado Sanataną Gosvamį, jam nusilenkė ir tarė: „O, Gosai, o didi asmenybe, pats Viešpats Šiva pasiuntė mane pas tave, sakydamas, kad duosi man labai daug turtų, kurių man reikia, kad ištekinčiau dukterį.“ Sanatana Gosvamis nusijuokė ir tarė: „Are, nejau nematai, ką teturiu? Tik šią mažą trobelę, kurioje gyvenu; vandens ąsotį, lauželį, daugiau nieko neturiu. Aš tiesiog sėdžiu čia, Vrindavane, ir atlieku savo bhajaną, savo dvasinę praktiką“. Brāhmaṇas sutriko, nes iš tikrųjų ten nebuvo jokio materialaus turto, ir jau buvo beišeinąs, tačiau Sanatana Gosvamis pamanė: „Ką gi, Viešpats Šiva jį čia atsiuntė, tad turbūt yra kažkas, ką aš galėčiau jam duoti“. Sanatana Gosvamis pasišaukė tą brāhmaṇą ir pasakė: „Iš tiesų, jei prieisi tą šiukšlių krūvą ir truputį parausi aplink, surasi cintāmaṇī“. Tai yra toks mistinis akmuo, kurį prie ko nors palietus atsiras tai, ko trokštame. Tai yra kaip tas filosofinis akmuo, kuris viską paverčia auksu. Šis cintāmaṇī yra troškimus pildantis akmuo.

„Pasirausęs ten rasi cintāmaṇī, jei nori, gali pasiimti“. Brāhmaṇas taip ir padarė: ėmė raustis šiukšlėse ir surado tą cintāmaṇī ir labai apsidžiaugė. Ėmė juo liesti pagalius, akmenis ir viskas virto auksu: „Oho! Neįtikėtina! Aš pasakiškai turtingas!“ Jis sugrįžo, nusilenkė Sanatanai Gosvampadai ir pasišokinėdamas iš džiaugsmo išėjo. Tačiau pakeliui namo susimąstė: „Pala pala“. Jis tik trumpai pabuvo su Sanatana Gosvamiu, kuris yra didis šventasis, ir tai vadinama sādhu-saṅga, bendrystė su šventomis asmenybėmis, ir mes su viena jų turime galimybę bendrauti šiandien. Galime gauti Maharadžo palaiminimus ir mokymus.

Paveiktas šios bendrystės brāhmaṇas buvo apvalytas ir nubudo jo dvasinis intelektas. Jis pamąstė: „Pala, šitas šventasis tokį vertingą dalyką laikė šiukšlėse ir niekuomet juo nesinaudojo, net pamiršo, kad turėjo. Greičiausiai jis turi dar didesnį lobį už šitą. Aš grįšiu ir išsiaiškinsiu, ką jis tokio turi, kad jam šitaip nerūpėtų toks materialiai vertingas dalykas“.

Jis vėl atėjo, nusilenkė Sanatanai Gosvamiui ir pasakė: „O Prabhu, ką tokio turi, kad taip nerūpestingai žiūri į šį vertingą akmenį ir net išmetei jį į šiukšlyną?“ Sanatana Gosvamis atsakė: „Taip, aš turiu kai ką, bet jei to nori, turi išmesti šitą akmenį, kuris viską paverčia auksu, į Jamunos upę“. Jamuna yra upė, tekanti Vrindavane, prie jos savo bhajaną atliko Sanatana Gosvamis. Brāhmaṇas pasvarstęs išmetė tą akmenį į upę, išsimaudė, grįžo, atsisėdo priešais Sanataną Gosvamį ir Sanatana Gosvamis tarė: „Gerai, dabar aš tau duosiu dalyką, vertingesnį už visą šio pasaulio auksą, brangakmenius, karalystes – viską. Tai yra ši mantra. Kartok paskui mane:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA

KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ

HARĖ RAMA HARĖ RAMA

RAMA RAMA HARĖ HARĖ.“

Tas brāhmaṇas priėmė šią Mahā-mantrą, ėmė ją kartoti, naudoti savo meditacijoje ir bhajanoje, ir pradėjo savo dvasinį gyvenimą. Ši mantra nėra iš šio pasaulio. Ją sudaro 16 vardų, bet jie nėra tas pats, kas vardai iš šio pasaulio, tokie kaip Jonas, Petras, Andrius. Vardai, sudarantys šią mantrą, yra Aukščiausiosios Asmenybės, visos dvasinės egzistencijos šaltinio. Tai yra Krišna, Rama ir Harė. Taigi, čia išreikštas ne tik vyriškasis Absoliuto aspektas, bet ir moteriškasis pradas, Harė. Harė yra Aukščiausioji Deivė, o Krišna – Aukščiausiasis Vyriškasis Pradas, Aukščiausiasis Besimėgaujantis Subjektas Šri Krišna.

Įsileisdami šiuos vardus į savo sąmonę, kartodami juos garsiai ar tyliai, galime patirti, kaip mūsų širdis valosi nuo visų blogybių ir ydų: geismo, pykčio, godumo, beprotybės, iliuzijos, pavydo. Tai yra dalykai, kurių nenorim, kurie trukdo, todėl imamės dvasinės praktikos: darome jogą, tą ar aną, kad bent kiek išsilaisvintume nuo šių dalykų, kurie mus pančioja. Ši Mahā-mantra nušluoja visus tuos dalykus iš širdies. Kita vertus, tai gali būti ir ilgas procesas, nesakau, kad viskas iškart; tai yra tartum valyti veidrodį. Jei veidrodis dulkėtas, mes nematome savo atspindžio jame. Pirmiausia reikia veidrodį išvalyti. Tada galime išvysti, kas iš tiesų esame dvasiškai. Ši Mahā-mantra duoda tiek gerų rezultatų, ir ji nėra iš šio pasaulio. Aš pats pradėjau savo kelią, tiesiog sėdėdamas prie žvakių šviesos ir medituodamas Budistiškai, bandydamas mąstyti apie nieką, tačiau tuomet man kažkas pasiūlė pabandyti kartoti šią mantrą. Aš pabandžiau ir supratau, kad ji yra labai labai galinga. Tai buvo gal prieš 16 metų, ir aš vis dar ją kartoju.

Esu tikras, kad Šripad Vana Maharadžas dar daugiau papasakos apie bhakti ir Mahā-mantros šlovę, tad baigsiu čia.

Vancha kalpa tarubhyas ca krpa sindhubhya eva ca patitanam pavanebhyo vaisnavebhyo namo-namah

 [Gurudevas gieda Harė Krišna kīrtaną]

Gurudevas: [Mangalačarana] Pirmiausia pagarbiai lenkiuosi savo guru-pāda-padmos nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Šrilos Vamanos Gosvamio Maharadžo ir nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivdantos Šrilos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms. Taip pat siūlau savo nuolankią ir pagarbią daṇḍavat-praṇamą nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo lotosinėms pėdoms, lenkiuosi Šrilai Gour Govindai Gosvamiui Maharadžui, visiems vyresniems Vaišnavams ir Vaišnavėms bei gerbiamiems svečiams.

Jūs ką tik girdėjote apie šventųjų vardų šlovę. Kokie galingi šventieji vardai.

nāma cintāmaṇiḥ kṛṣṇaś

caitanya-rasa-vigrahaḥ

pūrṇaḥ śuddho nitya-mukto

‘bhinnatvān nāma-nāminoḥ

 (Šri Čaitanja-čaritamrita, Madhja-lila, 17.133)

 „Šventas Šri Krišnos vardas kupinas transcendentinės palaimos. Jis suteikia visas dvasines malones, nes yra Pats Krišna, viso malonumo šaltinis. Krišnos vardas yra pilnutinė visų dvasinių skonių apraiška. Šis vardas – ne materialus, nepriklausomas nuo jokių materialių sąlygų, ir yra toks pat galingas kaip Pats Krišna. Kadangi Krišnos vardo neužteršia niekas, kas materialu, nėra nė kalbos apie Jo santykį su māya (iliuzija). Krišnos vardas amžinai laisvas ir dvasinis, prie jo niekada neprisiliečia materialiosios gamtos įstatymai. Krišna ir Krišnos vardas yra viena ir tas pat.“

Mūsų vardas nėra tapatus kūnui. Tačiau tarp Viešpaties vardo ir kūno nėra jokio skirtumo. Mūsų šventraščiuose labai aiškiai sakoma: abhinnatvān nāma-nāminoḥ – tarp Viešpaties ir Jo švento vardo nėra jokio skirtumo; nāma cintāmaṇiḥ – šventasis vardas yra tarsi troškimus pildantis brangakmenis. Jis gali išpildyti visus jūsų troškimus; pūrṇaḥ śuddho nitya-mukto – šventieji vardai visiškai laisvi ir nepriklausomi nuo materialių sąlygų. Šventieji vardai – transcendentiniai. Ir caitanya, šventasis vardas yra sąmoninga būtybė, kupina rasos, dvasinių skonių.

Taigi, šventieji vardai – labai galingi, tačiau dėl savo materialaus, sąlygoto būvio (baddha-daśos) nesuvokiame šventųjų Viešpaties vardų galios ir saldybės.

Papasakosiu istoriją apie šventųjų vardų galią.

Kartą varganas brāhmaṇas paprašė vieno šventojo, Sanatanos Gosvamipados, pinigų jo dukters vestuvių iškilmėms, tačiau Sanatana Gosvamis atsakė: „Aš viską palikau [anksčiau Sanatana Gosvamis buvo labai turtingas – vert. past.], išmečiau į sąvartyną“. [Brāhmaṇas iškart paklausė] „Ką?“

„Taip, ten yra vienas brangakmenis, galintis išpildyti tavo troškimus“.

Filosofinis akmuo gali geležį paversti auksu. Sanatana Gosvamis su savo guru ir Krišnos malone suvokė, kas yra tikra. Šiame materialiame pasaulyje trokštame tik vieno: pinigų. Kas nenori pinigų? Kas netrokšta turtų? Mąstome: „Jei turėsiu pinigų, pasistatysiu didelį namą su daug kambarių, nusipirksiu didelį lėktuvą, daug įvairaus maisto“ ir t.t.

Brāhmaṇas galvojo: „Kodėl šis asmuo paliko visus savo turtus, ir tą filosofinį akmenį? Ko jis iš tiesų nori?“

Tuomet, patyręs besąlygišką malonę, brāhmaṇas suvokė: „O, kokie galingi šventieji vardai“. Jei kartosite šventuosius vardus, visi jūsų troškimai bus išpildyti. Tik kartokite:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA

KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ

HARĖ RAMA HARĖ RAMA

RAMA RAMA HARĖ HARĖ.

Šiame materialiame pasaulyje visi ieško laimės, sukha. Taikos ir laimės. Sukha ir śānti, sanskrito kalba. Bėda ta, kad mes nežinome, kur yra tobula laimė. Būtent todėl blaškomės šen ir ten: „Kur laimė? Kur laimė?“ Kas laimingas šiame materialiame pasaulyje?

Vargšas paklausė turtuolio: „Ar tu laimingas?“ Turtuolis atsakė: „Ne, aš nesu laimingas. Tas, kas turtingesnis, – laimingas“. Milijonierius sako: „Ne ne, aš nelaimingas. Štai karalius tikrai laimingas“. Karalius sako: „Aš nesu laimingas. Tik už mane viršesnis valdovas yra laimingas“. Imperatorius taip pat atsakė, kad nėra laimingas, štai Indra, rojaus valdovas, yra laimingas. Indra gyvena labai gražiai. Mūsų šventraščiuose aprašomas rojaus planetų grožis. Niekas ten nesensta. Šiame materialiame pasaulyje egzistuoja senatvė. Vieną dieną jūsų plaukai pražils. Laikas bėga labai greitai: buvote maži, tada beregint atėjo paauglystė, ir štai senatvė. Tokia materialaus pasaulio prigimtis.

Kažkada buvote maži, visur lakstėte ir žaidėte. Paskui tapote jaunuoliai… Labai greitai prabėgo tie 10, 15, 20, 30, 50, 60, 70 metų. Tik pažvelkite, kaip greitai prabėga laikas. Galiausiai neišvengiamai ateis diena, kai paliksite šį kūną. Tokia materialios gamtos prigimtis. Materija yra mirtinga. Negalite išvengti mirties, vieną dieną turėsite mirti. Tikrai. Nesvarbu, jūs kvailas ar protingas žmogus, priimate ar ne, tokia tiesa. Daugybė demonų: Hiranjakša, Hiranjakašipu, Ravana ir kiti – troško būti nemirtingi. Tačiau tai neįmanoma.

Niekas negali išvengti mirties. Vieną dieną mirsite, ar šiandien, ar rytoj, ar po šimto metų, turėsite mirti [posmas]. Bhagavad-gitoje Krišna sako: „Tas, kas gimsta šiame materialiame pasaulyje, anksčiau ar vėliau turės mirti“. Tokia tiesa.

Taigi, rojinėse planetose, Svargalokoje, niekas nesensta ir nežino žodžio „mirtis“.  

Šis materialus pasaulis sanskritu dar vadinamas mara-jagat, mirties pasauliu. Rojinės planetos – amara-jagat, niekas jose nemiršta. Jūs niekuomet nemirsite. Jei sukaupiate daug geros karmos, galite gimti tose planetose ir ilgą laiką mėgautis įvairiais malonumais. Tačiau kai jūsų geros karmos užtarnautas poilsis pasibaigs, turėsite ir vėl grįžti į šį materialų pasaulį: [posmas]. Šrimad Bhagavad-gitoje Krišna sako, kas yra rojinės planetos. Kai jūsų vizos galiojimas pasibaigia, turite grįžti į savo šalį. Negalite pasilikti ilgiau, nei numatyta. Jei liksite ilgiau, jau būsite „nelegalai“ ir netrukus būsite išvyti atgal į ten, iš kur atėjote.

Yra nemažai žmonių, kurie pasidaro vizą, išvyksta į kitą šalį, o kai vizos galiojimas baigiasi, jie nelegaliai pasilieka toje šalyje. Žinoma, rojinėse planetose šis žodis nevartojamas, tačiau ten taip pat negalite pasilikti „nelegaliai“: [posmas].

Tačiau tos planetos tokios gražios ir patrauklios. Ten galima gerti saldų nektarą, amṛtą, niekuomet nesenstama, visi visada gražūs ir jauni. Jų skruostai tarsi rasa-gullos (cukraus sirupe mirkyti saldaus pieno sūrio rutuliukai). Mūsų šventraščiuose visa tai apibūdinama. Ten miškai labai gražūs, medžiai subrandina daug įvairių sultingų vaisių. Galite mėgautis viskuo kiek norite. Ten gyvena daugybė gražių mergelių, apsarų. Rojaus planetose niekas neserga.

Šiame materialiame pasaulyje begalės įvairių ligų: vėžys, AIDS ir t.t. Tačiau rojuje jokių ligų nėra.

Grįžkime prie pasakojimo. Indra, rojaus planetų valdovas, paklaustas, ar yra laimingas, atsakė: „Ne, aš nesu laimingas. Brahmadži, gyvenantis Satjalokoje, yra už mane laimingesnis“. Kuo aukštesnis rojaus planetų sluoksnis, tuo didesnė laimė ir malonumai ten galimi. Bet net ir pats Brahmadži atsakė: „Aš nesu laimingas. Visoje šioje visatoje, kurią sudaro 14 planetų sistemų lygių, niekas nėra laimingas. Tik tuomet, kai ištrūksite iš šios materialios visatos, būsite laimingi“. Brahma-sukha.

(Tęsinys kitame įraše)

Braitonas, JK, 2015.01.30

Visos paskaitos anglų kalba galite pasiklausyti, paspaudę ant šios nuorodos: