2017.08.18 Ukraina, vakarinė paskaita. Tęsinys.

Tai, kad Krišna pakėlė Govardhaną, galybė ar ne? Kiek ilgai galit išbūti pakėlę ranką? Kiek laiko? Minutę, dvi, tris, penkias… ir tada ranka nusvyra. Tačiau Krišna pakėlė Giriradžą Govardhaną, dvidešimt vieno kilometro aukščio, be galo didelį kalną. Tai galybė ar ne? Šie veiksmai yra aukščiau žmogiškų galimybių ribų. Galybė reiškia tai, kas pranoksta žmogaus galimybes. Kartą Krišna prarijo ugnį. Šis žaidimas vadinasi dāvānala-vakṣana-līlā.

Vieną dieną, Krišna kartu su draugais ganė karves, ir tuo metu prieš juos pasirodė didelis demonas. Šis demonas buvo Kamsos bendrininkas, ir jis aplink mišką paskleidė ugnį. Viduryje – Krišna ir Jo draugai, o aplink juos – ugnis. Visi Krišnos draugai stebėjo, kaip greitai artėja ugnis. Jei įsižiebia ugnis, tai ji plinta labai greitai, ypač pučiant vėjui – ugnies liepsnos plinta dideliu greičiu. Tuo metu visi piemenukai išsigandę klausia Krišnos: „Ką dabar daryti? Galbūt mes visi sudegsime!Krišna atsakė: „Nesijaudinkit, Aš jus išgelbėsiu. Tik turite visi užmerkti akis.“ Piemenukai paklausę užsimerkė. Ir tuo metu, Krišna įsiurbė į save visą ugnį. O jūs ar galėtumėte taip padaryti? Jei nors viena kibirkštėlė jus paliečia – nusideginate. Tačiau, Krišna įsiurbė visą ugnį. Tai vadinama dāvānala-vakṣana-līlā. Vakṣana reiškia „gerti“. Šie Krišnos veiksmai pranoksta bet kokią žmogišką veiklą.

Krišna šoka ant gyvatės Kalijos galvų. Mes negalime atsistoti ant gyvatės galvos. Krišna taip pat atlieka rāsa-līlą su gopėmis, tai taip pat galybės apraiška – virš žmogiškų galimybių ribų.

 

Taigi, Vradžavasiai mato visus šiuos Krišnos veiksmus, tačiau vis vien netiki, jog Krišna yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Subalas, Šridama – jie netgi siūlo Krišnai savo maisto likučius. Nei Vaikunthoje, nei Ajodhjoje, nei Dvarakoje, ar Madhuroje – niekur Viešpaties bhaktai nesiūlo Krišnai savo maisto likučių. Tuo tarpu Subalas ir Šridama atkanda pusę vaisiaus, o kitą pusę pasiūlo Krišnai. Kartais jie taip pat juokauja su Krišna.

Vieną kartą visi Krišnos draugai atnešė daug įvairaus prasādo. Tada Madhumangalas pasakė: „Gerai, Krišna, dabar aš Tave pamaitinsiu labai skaniu saldumynu.“ Krišna atsakė: „Gerai, duok.“ „Pamaitinsiu Tave, bet pirma turi užsimerkti“, – tarė Madhumangalas, rodydamas didelę rasa-gullą.

Krišnai užmerkus akis, Jo draugai suvalgė visas rasa-gullas. Krišna išsižiojęs laukė, tačiau Jo draugai Jam į burną neįdėjo nė vienos rasa-gullos. Ir tada jie įdėjo Krišnai į burną gėlės žiedą. Krišna tarė: „Ei, čia ne rasa-gullā, čia gėlė. O kur rasa-gullā? Kur saldumynai?“ Tada Madhumangalas atsakė: „Pasirodė vienas demonas ir suvalgė visus mūsų saldumynus.“ Krišna paklausė: „O koks to demono vardas?“ Madgumangalas tarė : Lobhasura godumo demonas.

Krišna: „O kur jis dabar?“, „Jis dabar yra mūsų pilve“, – atsakė Jam Madhumangalas.

Taigi, tokiu būdu Subalas, Šridama, Madhumangalas ir kiti Krišnos draugai, atlieka saldžią līlą, žaisdami ir juokaudami kartu su Krišna.

Kartais jie pačiumpa Krišną už pečių, o kartais pareiškia: „Tu pralaimėjai, todėl dabar turėsi mus nešti ant savo nugaros.“ Krišna jiems atsako: „Juk aš esu labai liesas, negalėsiu jūsų panešti“. Tačiau Krišnos draugai prieštarauja: „Ne, ne, Tu vis tiek turi mus nešti“.

Tada Krišna išsigąsta ir pradeda bėgti, o Subalas ir Šridama vejasi. Krišna bėga, bėga, ir greitai šmurkšteli į krūmus. Niekur neradę Krišnos, Jo draugai Subalas ir Šridama paskelbia boikotą: „Viskas, nuo šios dienos niekada daugiau nežaisime su Krišna.“ Krišna, visa tai išgirdęs, galvoja: „Jei Mano draugai su Manimi nežais, kas tada žais su Manimi?“ Taigi, išlindęs iš savo slėptuvės, tarė: „Gerai, gerai, nešiu jus ant Savo nugaros“. Krišna atrodo visai kaip arklys, o jo draugai – Madhumangalas, Subalas, Šridama – sėdi Jam ant nugaros. Ir vis dėlto, Krišnai nepavyksta jų išlaikyti.

Kas yra Krišna? Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Viena iš Krišnos apraiškų – Anantadeva – ant savo gobtuvų laiko nesuskaičiuojamą kiekį visatų. Ar matėte, kaip ji atrodo paveiksluose? Anantadeva vaizduojama su tūkstančias gobtuvų, ant kurių laikosi nesuskaičiuojama daugybė visatų. Ir dabar, tas pats Krišna, kuris yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, svayam bhagavān, sarva-avatārī, nepajėgia ant Savo nugaros panešti Subalo ir Šridamos. Galbūt žengia vieną ar du žingsnius, ir toliau panešti nebegali. Taigi, tokiu būdu Krišna apreiškia saldžią līlą su Savo draugais Subalu, Šridama bei Madhumangalu.

Krišna Dasa Kaviradža Gosvamis vienoje eilutėje, parašytoje bengalų kalba, aiškina, jog kartais Subalas, Šridama ir Madhumangalas meiliai barasi su Krišna. Kartais jie kivirčijasi: „Ei, Krišna, Tu ne ką geresnis už mus, ir tikrai nesi pats turtingiausias. Tavo tėvui priklauso tik devyni lakhai karvių, o tuo tarpu mano tėvas turi vienuolika lakhų karvių. Taigi, Tu ne ką pranašesnis už mus.“ Tokiu būdu jie vieni su kitais meiliai barasi.

 Vieną kartą Durvasa Rišis atvyko į Vrindavaną ir prisėdo ant Jamunos upės kranto. Kaip tik tuo metu Krišna žaidė su Savo draugais Subalu, Šridama ir Madhumangalu. Kai Durvasa pamatė nuostabų Viešpaties pavidalą, jis visiškai prarado žadą. Šukadeva Gosvamis pacitavo šį posmą:

itthaṁ satāṁ brahma-sukhānubhūtyā

dāsyaṁ gatānāṁ para-daivatena

māyāśritānāṁ nara-dārakeṇa

sārdhaṁ vijahruḥ kṛta-puṇya-puñjāḥ

 „Nei tie, kurie siekia savirealizacijos, šlovindami Brahmaną, Viešpaties švytėjimą, nei tie, kurie atlieka atsidavimo tarnystę, laikydami Aukščiausiąjį Dievo Asmenį savo valdovu, nei tie, kurie, būdami māyos gniaužtuose, mano, kad Viešpats yra paprastas žmogus, negali suprasti aukšto lygio asmenybių, kurios, atlikusios begalę dorybingų darbų, dabar kaip draugai piemenėliai žaidžia su Pačiu Viešpačiu.“ (Čaitanja Čaritamrita, Madhja 8.75)

 Tai labai graži ir nuostabi ś loka. Impersonalistai medituoja į švytėjimą, sklindantį nuo Viešpaties lotosinių pėdų nagų, o dabar Pats Krišna, kartu su savo draugais Subalu ir Šridama, atlieka saldžius dieviškus žaidimus Durvasos Rišio akivaizdoje.

Kaip ką tik minėjau, Krišna ir Jo draugai kartais meiliai barasi: „Aš nugalėjau. Ne, tai aš tave nugalėjau!..“ Taigi, kas gali nuspręsti, kuris iš jų laimėtojas? Krišna parodė į Durvasa Rišį ir pasakė: „Gerai, eime pas šį sādhu, jis mums duos tobulą atsakymą.“ Krišna atėjo priešais jį, tačiau Durvasa, negalėdamas ištarti nė žodžio, tiesiog grožėjosi nuostabiu Viešpaties pavidalu. Tada Krišna pasakė: „Ei, sādhu, pasakyk, kuris iš mūsų yra nugalėtojas, o kuris – pralaimėjo.“ Tačiau Durvasa, netardamas nė žodžio, stebeilijo į Krišną. Krišna, nesulaukęs atsakymo, užšoko Durvasa Muniui ant kelių ir, pagriebęs jo ilgą barzdą, tarė: „Ei, sādhu, ko nekalbi? Tu juk ne aklas – tavo akys plačiai atmerktos. Ir tu tikrai nesi kurčias.“ Nepaisant to, Durvasa nieko nesakydamas žiūrėjo į Viešpatį Govindą. Tada Krišna pradėjo tampyti Rišio barzdą, tačiau Durvasa tylėjo.

Iš tiesų, jei kas gauna Govindos darśaną, pamiršta viską aplinkui. Taigi, anksčiau minėtoje šlokoje: „itthaṁ satāṁ brahma-sukhānubhūtyā /dāsyaṁ gatānāṁ para-daivatena…“ , Šukadeva Gosvamis sako: „Kokios laimingos yra šios asmenybės, Subala ir Šridama, kurie žaidžia kartu su Viešpačiu Krišna.“  Taigi, tokiu būdu Krišna su savo draugais Subala ir Šridama apreiškia draugystės santykius.

Krišna taip pat atlieka Savo saldžius žaidimus vātsalya (tėvystės) nuotaikoje, kartu su amžinaisiais palydovaisNanda ir Jašoda, kurie Krišnos līloje apsireiškia kaip Jo tėvai. Remiantis šventraščių teigiama koncepcija, Krišna yra Bhagavānas (Dievas), o Viešpats neturi nei motinos, nei tėvo. Kas yra Krišnos mama ir tėtis? Niekas. Šventraščiai teigia: „no mātā, no pitā“ (nei motinos, nei tėvo). Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ, sac-cid-ānanda-vigrahaḥ, anādir ādir govindaḥ, sarva-kāraṇa-kāraṇam (Brahma-samhita, 5.1) – tai pirmoji śloka, aprašyta Brahma Samhitoje. Jis yra visų priežasčių priežastis, Tas, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Taigi, kas gali būti Krišnos tėvas ar motina? Niekas, nes Jis yra Bhagavānas. Viskas randasi iš Dievo, ir visa tai, ką mes matome šiame materialiame pasaulyje, apsireiškė iš Krišnos.

Iš tiesų, viskas, ką mes matome aplinkui, atsirado iš Viešpaties. Jis visą šią kūriniją palaiko ir Pats sunaikina. Krišna yra visų priežasčių priežastis, dėl to Jis vadinamas anādir Tas, kuris neturi pradžios. Taigi, pagalvokite, ar Krišna gali turėti tėvus?

Tačiau, Nanda ir Jašoda galvoja: „Krišna yra mūsų sūnus, Jis mūsų nekaltas kūdikis“. Krišna Pats teigia: „Mano mama Jašoda įsitikinusi, jog Aš esu jos nekaltas vaikas.“ Visos žinios apsireiškė iš Krišnos: Vedos, Puranos, Upanišados… Tačiau mama Jašoda moko Krišną: „Nedaryk taip, elkis šitaip…“

Kaip ir šiame materialiame pasaulyje: mama duoda nurodymus savo vaikui. Jūs juk mokote savo vaiką, ar ne? „Daryk šitaip, taip nesielk…“ O kartais mama savo vaiką išbara. Lygiai taip pat, mama Jašoda bara Krišną. Kai Krišna pavogė sviestą iš vradžavasių namų, šie pasiskundė motinai Jašodai. Tada Jašoda pabarė Krišną: „Krišna, daugiau nevok iš kaimynų namų. Vagystė – tai nuodėmė“. Kartais mama Jašoda Krišną baudžia. Yra labai graži līlā, vadinama dāmodar-bandhan-līlā. Mama Jašoda pririšo Krišną prie piestos plona virvele. Ši nuostabi līlā yra aprašyta Šrimad-Bhagavatam šventraščiuose. Taip pat, Satjavrata Munis labai gražiai šlovina šiuos žaidimus Padma Puranoje.

namāmīśvaraṁ sac-cid-ānanda-rūpaṁ

lasat-kuṇḍalaṁ gokule bhrājamanam

yaśodā-bhiyolūkhalād dhāvamānaṁ

parāmṛṣṭam atyantato drutya gopyā

„Aš garbinu Visatos Valdovą, kurio pavidalas yra amžinas bei pilnas palaimos ir žinojimo. Žuvies formos auskarai supdamiesi tarsi bučiuoja Jo skruostus, o Jis Pats šviečia ryškiausiai visoje Gokuloje. Išsigandęs motinos Jašodos, Jis bėga tolyn nuo piestos, tačiau galiausiai yra motinos Jašodos pagaunamas iš užnugario.“

rudantam muhur netra-yugmam mṛjantam

karāmbhoja-yugmena sātańka-netram

muhuḥ śvāsa-kampa-trirekhāńka-kaṇṭha-

sthita-graivam dāmodaram bhakti-baddham

„Liedamas ašaras, Jis trina akis Savo lotosinėmis rankelėmis. Jo akys kupinos baimės. Nuo Jo tankaus kvėpavimo kilnojasi krūtinė, todėl perlai ir kiti papuošalai, kurie puošia Jo trimis grakščiomis linijomis pažymėtą kaklą, virpa. (Aš lenkiuosi) šiam Damodarai, kuris yra supančiotas Savo mamos Jašodos vātsalya-bhakti.“ (Šri Damodaraštakam, 1-as ir 2-as posmai)

Taigi, tai yra labai nuostabi ir graži līlā, mama Jašoda pririša Krišną ties juosmeniu maža virvele. Kokia Krišnos kaltė? Jis sudaužė jogurto puodynę ir, negana to, dalino sviestą varnoms ir beždžionėms. Dėl šios priežasties, mama Jašoda norėjo mažąjį Krišną nubausti. Tai pamatęs, Krišna kaipmat nušoko nuo piestos ir išbėgo į lauką. Taigi, Krišna pradėjo bėgti Vrindavano taku, o mama Jašoda puolė Jį vytis. Krišna bėga labai labai greitai, o iš paskos Jį vejasi motina Jašoda. Panašiai kaip bėgantis vagis ir jį besivejanti policija. Šioje situacijoje vagis yra Krišna, o policija – mama Jašoda. Tačiau mama Jašoda bėga greičiau už Krišną ir pačiumpa Jį iš už nugaros – parāmṛṣṭam atyantato drutya gopyā. Tada mama Jašoda kaire ranka sugavo Krišną už nugaros, o dešine pradėjo grūmoti lazdele. Krišna yra Bhagavānas, visi Jo bijo.

  Visi bijo mirties, tačiau net pats mirties dievas Jamaradžas bijo Krišnos. Visos gyvosios būtybės bijosi Jamaradžo, kuris yra mirties dievybė. Jeigu jis ateitų čia, jūs labai išsigąstumėte. Kodėl? Nes jūs nenorite numirti. Kas nori mirti? Pakelkite ranką. Niekas.

Gurudevas pasakojo vieną istoriją. Kartą gyveno viena sena moteris, jai buvo apie devyniasdešimt metų. Ši senutė rinkdavo malkas miške ir pardavusi jas turguje užsidirbdavo šiek tiek pragyvenimui. Vieną dieną, ji išėjo į mišką rinkti malkų, ir jos nugarą persmelkė stiprus skausmas. Ar kam nors iš jūsų skauda nugarą? Tada sunku sėdėti, neatsirėmus į sieną. Jei skauda nugarą, reikalingas koks nors ramstis. Taigi, ši senolė rinko malkas, tačiau jai pradėjo labai skaudėti nugarą. Tada ji pagalvojo: „O, mirties dievas, Jamaradžas, mato visus, tačiau kodėl nepažvelgia į mane?“ Tuo pat metu prieš ją apsireiškė Jama Maharadžas: „Ei, senole, kvietei mane, štai aš ir atėjau.“ Moteris labai išsigando: „Kodėl čia atėjai?“ Jamaradžas atsakė: „Juk kvietei mane, tad štai aš ir pasirodžiau.“ O ši senutė buvo labai gudri, ji atsakė: „Ak, žinai, kam tave kviečiau, aš šiandieną pririnkau tiek daug malkų, bet niekas man nepadeda sunkaus ryšulio užsidėti ant galvos. Gal tu gali man padėti?“ Taigi, šiame materialiame pasaulyje niekas nenori numirti. Kas nori numirti? Pakelkite ranką. Mes turime tiek daug meilės šitam kūnui. Tad jei čia pasirodytų Jama Maharadžas, labai išsigąstume.

Kaip jau minėjau, Krišna yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir net pats Jama Maharadžas jo bijosi. Pavyzdžiui, kai Viešpats apsireiškė Narasimhadevos pavidalu (pusiau žmogaus, pusiau liūto inkarnacija), visi pusdieviai ir deivės drebėjo iš baimės. Ar pamenate šią līlą?

Krišna apsireiškė kaip Narasimhadeva ir nužudė demoną Hiranjakašipu. Tuo metu, Narasimhadeva atrodė labai agresyviai, tad niekas nedrįso prie Jo prieiti. Visi pusdieviai stovėjo atokiai ir sakė maldas, šlovinančias Krišną. Net Brahmadži ir Šivadži laikėsi tolėliau nuo šio grėsmingo Viešpaties pavidalo. Tada Narasimha-deva pažvelgė į Brahmą ir suriaumojo: „Ei, Brahma! Kodėl tu davei palaiminimą demonui? Dėl tavo kaltės Hiranjakašipu sudrumstė mano bhaktų ramybę.“ Brahma nustėro iš baimės ir pradėjo lementi: „Pa pa pa pa pa…“ Kai Šiva visa tai pamatė, iškart pabėgo. Netgi Lakšmi devi, Viešpaties Narasimhadevos palydovė, nedrįso prieiti prie savo vyro. Jei visi bijo Viešpaties Narasimhadevos, kuris yra Krišnos avatāra, taigi ką ir bekalbėti apie Patį Krišną, kuris yra visų šių inkarnacijų šaltinis. O dabar, tas pats Krišna bijosi mamos Jašodos. Mama Jašoda pagavo Krišną, nors, iš tiesų, niekas negali jo pagauti. Daugybė jogų, munių ir mistikų atlieka rūsčias askezes trokšdami, jog Krišna apreikštų Savo lotosines pėdas jų tyroje širdyje. Kartais Krišna jiems pasirodo, o kartais – ne.

 (kṛṣṇa) deva! bhavantaḿ vande

man-mānasa-madhukaram arpaya nija-pada-pańkaja-makarande (Šrila Rūpa Gosvamis)

„Pats Brahma, nors visiškai paniręs į samādhi, negalėjo pamatyti nė vieno spindulio švytėjimo, kuris sklinda nuo Tavo lotosinių kojų pirštų nagų, ir vis dėl to, o Ačjuta! Išgirdęs apie Tavo neapsakomos malonės bangavimą, aš trokštu gauti Tavo malonę.“

Rūpa Gosvamipada parašė šią nuostabią stuti: Kṛṣṇa deva! bhavantaḿ vande.

Taigi, mama Jašoda, ji pasivijo Krišną ir pagavo Jį iš už nugaros. Krišna labai išsigando ir pradėjo lieti ašaras. Krišna verkia bijodamas mamos Jašodos. Motina Jašoda jam grasina: „Aš tave nubausiu“, o Krišna prašo „Mama, nemuški, prašau.“ Vyksta tokia nuostabi līlā. Galiausiai, mama Jašoda surišo Krišną maža virvele. Šie dieviški žaidimai vadinami dāmodar-bandhan-līlā. Kaip tai gali būti įmanoma, jog mama Jašoda pririšo Krišną virve? Juk Krišna apibūdinamas kaip Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas. Paramātmā reiškia Aukščiausiąją Sielą – ji yra visur. Galbūt jums kils klausimas, kaip tada įmanoma, jog mama Jašoda surišo Krišną? Paramātmā persmelkia viską, kur nėra Paramātmos? Virvės viduje glūdi Paramātma, išorėje – taip pat. Kur jos nėra? Paramātmā glūdi kiekviename atome. Taigi, galbūt jūs paklausite, kaip tada mama Jašoda galėjo surišti Krišną virvele? Gal rytoj jums ir atsakysiu į šį klausimą.

(Kirtanas: Govinda Bolo Hari Gopala Bolo, Jay Jay Radha Ramana Giridhari)

Gaura Premanande! Hari Hari Bol!