2018.06.18, Velsas, Anglija, vakaro programa

Pirmiausia, pagarbiai lenkiuosi savo dvasinio mokytojo nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Šrilos Vamanos Gosvamio Maharadžo ir nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Šrilos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotosinėms pėdoms. Taip pat siūlau savo nuolankią ir pagarbią daṇḍavat-praṇamą nitya-lilā praviṣṭa oṁ viṣṅupāda aṣtottara-śata Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo lotosinėms pėdoms, lenkiuosi Šrilai Gour Govindai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Rakšak Šridharai Gosvamiui Maharadžui, Šrilai Bhakti Pramodai Puriui Gosvamiui Maharadžui, visiems vyresniems bhaktams, visiems Vaišnavams ir Vaišnavėms ir visiems čia susirinkusiems gerbiamiems svečiams.

Visi jūs labai gražiai pakalbėjote, ypač – Advaita Prabhu, jis papasakojo nuostabią istoriją. Iš tiesų, ši istorija yra aprašyta Bhaktisidhantos Šrilos Sarasvati Praphupados knygoje „Pamokymų nektaras“ (angl. k. – „Nectar of instruction“). Daugybė Vaišnavų metai iš metų atlieka bhajaną ir sādhaną, tačiau netobulėja šiose praktikose. Tai yra pamokymas mums. Kodėl daugybė praktikuojančiųjų nešioja tilaką, kanthi-mālą, kartoja šventuosius vardus, ir vis dėl to, atlikdami visa tai, „stovi toje pačioje vietoje“? Bengalų kalboje yra posakis: Jai ti mire, sei ti mire. Jis reiškia, jog kažkas visiškai neprogresuoja, tarsi stovi vienoje ir toje pačioje vietoje. Jokio atsižadėjimo, nieko – jokio progreso. Kodėl? Dėl šios priežasties Bhaktisidhanta Sarasvati Praphupada papasakojo minėtą istoriją. Visi girdėjome šį labai gražų pasakojimą apie vestuvių ceremoniją. Pamokyme atskleidžiama, jog mes išoriškai rodome, kad atliekame praktiką, tačiau vidujai neatliekame bhajanos. Iš tiesų, kai bhakti apsireiškia kieno nors širdyje, tuo pat metu atsiranda du dalykai – jñāna (žinios) ir vairāgya (atsižadėjimas).

vāsudeve bhagavati

bhakti-yogaḥ prayojitaḥ

janayaty āśu vairāgyaṁ

jñānaṁ ca yad ahaitukam

„Su atsidavimu tarnaujant Dievo Asmeniui Šri Krišnai išsyk yra pelnomas nepriežastinis žinojimas ir pasaulio atsižadėjimas.“

(Šrimad-Bhagavatam 1.2.7) [posmo vertimas paimtas iš į lietuvių kalbą išverstos ir „The Bhaktivedanta Book Trust“ išleistos Šrimad-Bhagavatam]

Vāsudeve parā-bhakti. Jei mes turime parā-bhakti, aukščiausiąją tarnystės Viešpačiui nuotaiką, tada – jñānaṁ vairāgyaṁ ca yad ahaitukam. Jñāna reiškia, jog [mumyse] apsireiškia transcendentinis žinojimas, vairāgya – tai materialių dalykų atsižadėjimas. Taigi, kai patys save ištirsime ir išanalizuosime, tuomet galėsime save suvokti.

Minėtoje istorijoje valtininkas iš vandens ištraukė priekinį inkarą, tačiau pamiršo ištraukti galinį. Todėl, nors jis ir irklavo, valtis liko plūduriuoti toje pačioje vietoje. Valtininkas dėjo didžiules pastangas, visą naktį, galbūt dešimt ar penkiolika valandų, jis praleido bandydamas irtis, tačiau valtis tik sukiojosi vietoje.

Ką tai reiškia? Jei tinkamai atliksite bhajaną ir sādhaną, tuomet galėsite tobulėti savo dvasiniame gyvenime. O jei bhajaną ir sādhaną atliksite netinkamai, kaip tada tobulėsite? Tai yra labai svarbu. Bhaktisidhanta Sarasvati Praphupada šios istorijos komentare pateikia mums pamokymą. Bhajana, sādhana, sādhu-saṅga ir nāma-sankīrtana. Visuomet bendraukite su sādhu. Ir pamėginkite suprasti, šis pasaulis nėra mūsų namai – mes ne šio pasaulio gyventojai. Visi mes esame kalėjime, māya-karagār. Ar suprantate, ką reiškia māya-karagār? Karagār reiškia kalėjimą, mes esame įkalinti māyos.

daivī hy eṣa guṇa-mayī

mama māyā duratyayā

mām eva ye prapadyante

māyām etāṁ taranti te

 „Sunku nugalėti šią dievišką Mano energiją, kurią sudaro trys materialios gamtos guṇos, bet lengvai ją įveikia tie, kurie atsidavė Man.“

(Bhagavad-Gita 7.14) [posmo vertimas paimtas iš į lietuvių kalbą išverstos ir „The Bhaktivedanta Book Trust“ išleistos Bhagavad-Gitos]

Šrimad Bhagavad-Gitoje Krišna sako Ardžunai: „Mano daivī māya yra labai galinga, niekas negali jos įveikti. Tik tas, kuris visiškai ir absoliučiai atsiduoda lotosinėms Guru ir Krišnos pėdoms, yra pajėgus ją nugalėti. Nėra jokio kito kelio“.

Taigi, Šrila Sarasvati Praphupada minėtos istorijos komentare labai aiškiai sako: pirmiausia, mes turime suvokti save ir tai, jog kenčiame šiame māyos kalėjime. Ar suprantate? Mes esame māyos kalėjime –  māya-karagāre – ir kenčiame nuo trijų jos aspektų: ādhidaivika, ādhyātmika ir ādhibhautika. Tačiau, nepaisant to, mes šiame kalėjime ieškome laimės. Kaip tai įmanoma? Materialiame pasaulyje jūs negalite gauti laimės. Duhkhālayam asāsvatam. Šrimad Bhagavat-Gitoje Krišna sako: „Šis materialus pasaulis pilnas nelaimių ir kančių“. Visi jūs kenčiate. Prahlada Maharadžas teigia tą patį:

śrī-prahlāda uvāca

tat sādhu manye ’sura-varya dehināṁ

sadā samudvigna-dhiyām asad-grahāt

hitvātma-pātaṁ gṛham andha-kūpaṁ

vanaṁ gato yad dharim āśrayeta

„Prahlada Maharadžas atsakė: O, geriausias iš asurų, demonų karaliau, iš savo dvasinio mokytojo sužinojau, kad kiekvienas, kuris gavo laikiną kūną ir pasinėrė į laikiną šeiminį gyvenimą, tikrai neišvengs rūpesčių, nes įkrito į tamsų šulinį, pripildytą ne vandens, bet kančių. Dar tiksliau, derėtų palikti šį būvį ir išeiti į mišką (vaną), o tiksliau, į Vrindavaną, kur vyrauja Krišnos sąmonė, ir siekti Aukščiausiojo Dievo Asmens prieglobsčio.“ (Šrimad-Bhagavatam 7.5.5) [posmo vertimas su nežymia redakcija paimtas iš į lietuvių kalbą išverstos ir „The Bhaktivedanta Book Trust“ išleistos Šrimad-Bhagavatam]

Hiranjakašipu paklausė savo sūnaus Prahlados, ko jis išmoko mokykloje. Tuomet Prahlada Maharadžas ištarė minėtą posmą. Jis labai aiškiai pasakė: „Atsisakyk visų materialių troškimų, visiškai atsiduoki Guru ir Krišnos lotosinėms pėdoms ir atliki bhajaną bei sādhaną“.

Šis materialus pasaulis kupinas nerimo ir nelaimių. Visi jūs kaupiate nepageidautinus dalykus, kurie gyvenimo pabaigoje pasirodo visiškai beverčiai, ir galiausiai turite visa tai palikti.

Vieną dieną jūs mažas vaikas, kitą – jaunuolis, vėliau tampate mama ar tėčiu, o dar po kiek laiko jūsų sūnūs ir dukros taps tėvais. Tokiu būdu sukasi gyvenimo ratas. Vieną dieną tapsite seneliu ar senele, ir nieko čia nepadarysi, materialiame pasaulyje viskas vyksta tokia tvarka. Tačiau niekas neis kartu su jumis, [šis materialus gyvenimas] atneš tiek daug nerimo, kančios ir galvos skausmo.

Ne taip paprasta išlaikyti šeimą, mes negalime kontroliuoti visų savo šeimos narių – jie blaškosi šen bei ten. Jei patys tai nuoširdžiai apsvarstysite, suvoksite, jog šeimos gyvenimas nėra lengvas. Ypač moderniame amžiuje: jauni vaikinai ir merginos laksto į visas puses, juos suvaldyti labai sunku. Jauni žmonės nenori klausytis jokio jūsų patarimo. Šiuolaikiniame pasaulyje turime telefonus, internetą, įvairiausių nesąmoningų dalykų, ir dėl šios priežasties labai paprasta susirašinėti, susitikinėti… „Chating, fating, dating, fating…“ (juokauja) Šiais laikais jauni vaikinai ir merginos yra visiškai išprotėję, jie nenori klausyti mamos, tėvo ar vyresniųjų. Jie galvoja: „Aš esu laimingas, ir to pakanka“. Taigi, kaip įmanoma juos suvaldyti ar kontroliuoti?

Taip pat, vyksta daugybė blogų dalykų, tokių kaip narkotikai. „Drugs, fugs…“ (juokauja) Jauni žmonės ieško malonumų, tačiau ką iš tiesų jie daro? Švaisto savo gyvenimą. Jie nežino, jog neigdami tėvų ar vyresniųjų nurodymus naikina patys save, jų gyvenimas tampa beviltiškas ir bejėgiškas. Taigi, būkite atsargūs.

Tai, ką teigia Prahlada Maharadžas, yra Satya-yugos kathā – ne šios Kali-yugos kathā. Jis tarė savo tėvui: „O tėve, tu geriausias iš demonų“. Taigi, jis labai gražiai kreipiasi į savo tėtį. Asura-varya, ką reiškia šis kreipinys? „O mano tėve, tu esi geriausias iš visų demonų“. Išgirdęs tokį apibūdinimą, Hiranjakašipu galvoja: „Taip, taip, tikra tiesa, labai tinkamas titulas“.

Kartais žmonės netgi nusižudo. Mes manome, jog modernus mokslas tobulėja. Viena vertus – tobulėja, kita vertus – degraduoja. Dėl to turime būti labai atsargūs. Ypač jaunoji karta turėtų pasisaugoti, kitaip jų gyvenimas taps beprasmis. Asad-grahāt – žmonės kaupia nepageidautinus dalykus, kurie iš tiesų yra beverčiai. Hitvātma-pātaṁ gṛham andha-kūpaṁ – šis materialusis pasaulis yra lyg gilus, tamsus ir išsekęs šulinys.

Višvanatha Čakravartipada taip pat išsamiai nagrinėja šia temą. Jis pasakoja vieną labai gražią istoriją. Kartą žmogus išėjo į mišką rinkti malkų. Tuo metu jį užpuolė grėsmingas tigras. Išsigandęs žmogus nežinojo, kaip elgtis, ir pradėjo bėgti. Bėgdamas jis pamatė tuščią, išsekusį ir labai gilų šulinį. Šalia augo medis, ir viena jo šakų buvo palinkusi virš šulinio, tad žmogus šoko į jį ir įsikibo į šaką. Suprantate? Tada labai greitai prie šulinio prisiartino tigras ir riaumodamas pradėjo šokinėti šalimais.

Staiga žmogus pastebėjo, jog šulinio dugne susirangiusi tūno kobra. Ji buvo labai grėsminga ir pasiruošusi pulti, akys raudonos kaip įkaitęs metalas. Tuomet į tą pačią vietą atsliūkino dramblys. Drambliui pradėjo niežėti nugarą, tad jis pradėjo trintis į medį, taip bandydamas pasikasyti. Nuo didelio gyvūno svorio medis pradėjo linguoti į visas puses. Ar galite įsivaizduoti? Jei dramblys remiasi į medį, šis medis tiesiog pradeda drebėti! Atrodo, lyg būtų prasidėjęs žemės drebėjimas. Negana to, šis žmogus pastebėjo, jog atbėgo dvi pelės: viena juoda ir viena balta. Jos pradėjo graužti tą pačią šaką, kurios įsikibęs laikėsi žmogus: „Kut kut kut kut…“

„Ką dabar daryti?“ – mąstė žmogus. Jis pakėlė galvą ir pastebėjo ant medžio šakos kabantį avilį. Drambliui bejudinant medį, bitės suirzo ir pradėjo gelti virš šulinio kybantį žmogų. Taigi, net ir tokio didelio pavojaus akivaizdoje, žmogus tvirtai laikėsi rankomis įsikibęs į šaką.

Galite palyginti, jei jums įkanda uodas, automatiškai norite jį nuvyti ranka. Tačiau šis žmogus laikėsi įsikibęs šakos, tad, net ir tūkstančio bičių geliamas, negalėjo nieko padaryti… Tuo metu iš avilio pradėjo varvėti medus. Žmogus pagalvojo: „Aš turiu paragauti šio saldaus medaus ir pasimėgauti“. Jis iškišo liežuvį, siekdamas paragauti nors truputėlį. Žemyn nuvarvėjo vienas medaus lašas, tačiau žmogaus liežuvis nėra toks ilgas, tad lašas nukrito žemėn. Antras lašas nuvarvėjo labai arti žmogaus burnos, tačiau paragauti nepavyko. Galiausiai iškrito trečias lašas ir pataikė tiesiai ant žmogaus nosies galiuko. Gyvūnų: kačių, šunų, karvių – liežuviai ilgi, tad jie gali lengvai pasiekti savo nosies galą. Tuo tarpu žmogaus liežuvis yra palyginti trumpas, pasiekti nosį sudėtinga. Taigi, šis žmogus iškišo liežuvį ir šiaip ne taip lyžtelėjo šiek tiek medaus. „Ahh…“ – pagalvojo. Tuo metu dvi žiurkės – juoda ir balta: „Kut, kut, kut“ – nukirto šaką, ir žmogus įkrito žemyn į šulinį. Ten jam įgėlė nuodinga gyvatė ir žmogus mirė.

Bolo Vrindavan Bihari Lala Ki Jay!

Iš tiesų, koks istorijos moralas? Pabandykite suprasti, gyvatė ir tigras simbolizuoja mirtį. Gyvatė tūnojo šulinio dugne, o tigras šokinėdamas riaumojo: „Hu,huu..Ha, haa…“ Tai reiškia mirtį. Mes negalime įveikti mirties: šiandien, rytoj, ar poryt turėsite numirti, mirtis nenugalima. Tuo tarpu, dvi žiurkės (juoda ir balta) simbolizuoja dieną ir naktį. Prabėgus dienai ir nakčiai mes keliaujame į mirties vandenyną – mṛtyu-sāgar. Bhaktivinoda Thakura parašė eiles: cancala-jīvana-śrota pravahiya / kālera sāgare dhaya –  visi mes galiausiai keliausime į mirties vandenyną, mṛtyu-sāgar. Taigi, juoda ir balta žiurkės simbolizuoja dieną ir naktį, prabėgus dienai ir nakčiai mes keliaujame vis arčiau mirties vandenyno. Taip pat, pasakodamas istoriją minėjau dramblį, kuris nugara trynėsi į medį. Kas tai? Mes turime troškimą tenkinti materialias jusles, viṣayī-vāsanā. Tai labai svarbu. Mūsų gyvenime yra tiek daug viṣayī-vāsanos. Viṣayī reiškia materialius dalykus, o vāsanā – troškimą. Mes trokštame mėgautis materialiais malonumais. Nuo jaunuolio iki senolio – visi nori tenkinti jusles ir bėga paskui materialius malonumus. Avilys – tai mūsų šeimos nariai. Bitės simbolizuoja įvairias ligas ir nelaimes, tris māyos aspektus: ādhidaiviką, ādhyātmiką ir adhibhautiką. Dėl jų patiriame tiek daug skausmo, bet vis tiek tikimės pasimėgauti materialiais dalykais. Žmogus, kuris kabėjo ant šakos, troško paragauti saldaus medaus, bet nespėjęs pasimėgauti įkrito į šulinį.

Iš tiesų, Prahlada Maharadžas pasakė šiuos dalykus:

tat sādhu manye ’sura-varya dehināṁ

sadā samudvigna-dhiyām asad-grahāt

hitvātma-pātaṁ gṛham andha-kūpaṁ

vanaṁ gato yad dharim āśrayeta

 Galbūt jums kils klausimas: „Tai ką dabar daryti? Kaip galiu išsivaduoti iš šių nelaimių?“ Mahaprabhu teigė: „Kartokite šventuosius vardus!“

Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare

Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare!