2015.04.24 Rajevka, Rusija

Viešpats Čaitanja Mahaprabhu sakė: „Rūpa, labai sunku suvokti, kas yra siela (ātma) ir kaip sielos blaškosi pasikartojančių gimimų ir mirčių rate po pačias įvairiausias brahmāṇdas“. Nė negalite įsivaizduoti, iš kur atėjote, kur eisite po mirties. Kur keliaus siela? Ar prisimenate, iš kur atėjote? Jei dabar paklausčiau jūsų, iš kur atėjote, ką atsakytumėte? Kad atvykote iš savo namų dabar. Po renginio grįšite namo arba būsite su draugais. Tačiau iš kur atėjo jūsų siela? Gerai, galite atsakyti ir remdamiesi śāstromis: „Mes kilę iš tarpinės Viešpaties energijos (taṭastha-śakti)“. Tačiau tuomet vis tiek jums kils daugybė klausimų: „Kas yra taṭastha-śakti, tarpinė Viešpaties energija? Kada išėjau iš jos?“ Jei paklausčiau jūsų, kada išėjote iš savo namų, jūs pateiktumėte tikslų atsakymą: „Pirmą, antrą valandą išėjau iš namų ir atvykau čia po trijų valandų“ ar panašiai.

Tačiau siela, kada ji išėjo iš tarpinės Viešpaties energijos? Ar turite kokį nors metraštį ar įrašą? Taip, jūs žinote savo gimimo datą šiame gyvenime. Bet kada išėjote iš Viešpaties tarpinės energijos? Nėra jokio dokumento ar įrašo. Kodėl tai pasakoju? Nes Viešpats Čaitanja Mahaprabhu kalbėjo: „Hė Rūpa, paklausyki apie brahmāṇdas ir tai, kaip gyvosios būtybės blaškosi pasikartojančių gimimų ir mirčių rate, po pačias įvairiausias brahmāṇdas“. Daugybė gyvųjų būtybių blaškosi pasikartojančių gimimų ir mirčių rate. Kai kurios jų netgi neturi kūno, gyvena tik śukṣma-śarīre (subtiliajame kūne) ir blaškosi erdvėje. Mūsų Vedanta-sūtroje aiškinama, kad nesuskaičiuojama daugybė gyvųjų būtybių neturi grubiojo kūno ir blaškosi erdvėje, turėdamos subtilųjį kūną. Be to, šiame pasaulyje taip pat matome gyvųjų būtybių įvairovę: medžius, paukščius, žvėris, žmones – daug visko. Jei pradėčiau pasakoti dar plačiau, jums galva apsvaigtų. Labai sunku suvokti šį mokslą.

Tad Mahaprabhu sakė:

eita brahmāṇḍa bhari’ ananta jīva-gaṇa
caurāśī-lakṣa yonite karaye bhramaṇa
(Čaitanja-čaritamrita, Madhja-lila, 19.138)

„Šioje visatoje per 8 400 000 rūšių gyvena nesuskaičiuojama daugybė gyvųjų būtybių, ir visos jos blaškosi visatoje.“

Taigi, gyvosios būtybės blaškosi pasikartojančių gimimų ir mirčių rate. Caurāśī-lakṣa reiškia, kad egzistuoja 8 400 000 gyvybės rūšių, kuriose blaškosi sielos. 8 400 000 gyvybės rūšių pereina siela ir tik tada gauna žmogaus kūną. Žmogaus kūnas yra nepaprasta retenybė, nėra taip lengva jį gauti. Mums visiems labai pasisekė, kad turime šį žmogiškąjį kūną. Jį tikrai labai sunku gauti.

labdhvā su-durlabham idaṁ bahu-sambhavānte
 mānuṣyam artha-dam anityam apīha dhīraḥ
tūrṇaṁ yateta na pated anu-mṛtyu yāvan
 niḥśreyasāya viṣayaḥ khalu sarvataḥ syāt
(Šrimad-Bhagavatam, 11.9.29)

„Po daugybės gimimų ir mirčių gaunamas retas žmogaus kūnas, kuris, nors ir laikinas, suteikia galimybę pasiekti aukščiausiąjį tobulumą. Taigi, išmintingas žmogus turėtų nedelsdamas stengtis pasiekti tą aukščiausiąjį tobulumą, kol jo kūnas, kurio nuolat tyko mirtis, nenusilpo ir nenumirė. Juk jusles patenkinti galima, net esant pačiose žemiausiose gyvybės formose; tuo tarpu Krišnos sąmonė įmanoma, tik turint žmogaus kūną.“

Šrimad-Bhagavatam pateikiami įrodymai. Yra labai daug ślokų, jei jas sakyčiau, jums būtų sunku suprasti, apie ką kalbu. Tačiau pamėginkite suprasti šiuos žodžius: durlabho manuṣo deho dehinām kṣana-bhaṅguraḥ (ŠB 11.2.29). Žmogaus kūnas yra nepaprastai retas, nes gaunamas, tik perėjus per 8 400 000 gyvybės rūšių. Tada Viešpats duoda mums šį žmogaus kūną.

Kodėl Viešpats duoda mums šį žmogaus kūną? Ar žinote? Viešpats mums suteikia šią galimybę, kad grįžtume į Jo buveinę. Tai įmanoma pasiekti, tik turint žmogaus kūną, kuris yra tarytum vartai į Dievo Karalystę. Kodėl? Nes tik turint žmogaus kūną galima atlikti bhajaną ir sādhaną. Su kitais kūnais neįmanoma to padaryti. Tik turėdami žmogaus kūną galite turėti sādhu-saṅgą, bendrauti su šventaisiais. Katės, šunys, karvės, kiti žvėrys negali patys bendrauti su sādhu. Jie negali klausytis hari-kathos, ateiti pas sādhu. Ar suprantate? Tik turėdami žmogaus kūną galime gauti bendrystę su šventaisiais ir klausytis hari-kathos. Be bendrystės su sādhu jokiais kitais būdais negalite išsivaduoti iš materialios egzistencijos vandenyno.

Čaitanja-čaritamritoje labai aiškiai pasakyta:

‘sādhu-saṅga sādhu-saṅga’ — sarva-śāstre kaya
lava-mātra sādhu-saṅge sarva-siddhi haya
(ČČ Madhja-lila, 22.54)

„Visi apreikštieji šventieji raštai skelbia, kad net akimirką praleidus su tyru Viešpaties tarnu pasiekiama pati didžiausia sėkmė.“

Visi apreikštieji šventraščiai: Vedos, Puranos, Upanišados – šlovina bendrystę su sādhu. Lava-mātra – net jei pačią menkiausią akimirką pabūsite su sādhu, jūsų gyvenimas bus sėkmingas. Lava-mātra yra laiko matas, kuomet sekundė padalijama į vienuolika dalių. Viena iš tų vienuolikos dalių yra lava-mātra. Ar suprantate? Net jei tokį laiką praleisite su sādhu, būsite išvaduoti iš šio materialaus pasaulio ir pasieksite Viešpatį. Kṛṣṇa-bhakti-janma-mūla haya ‘sādhu-saṅga’ (ČČ Madhja-lila, 22.83). Svarbiausias veiksnys, pažadinantis mumyse kṛṣṇa-bhakti, yra bendrystė su sādhu, sādhu-saṅga. Ką reiškia sādhu-saṅga? Laikytis sādhu nurodymų. Tai yra sādhu-saṅga. Bet yra ir māya-saṅga – gyvenimas pagal māyos (iliuzijos) nurodymus. Māya-saṅga, jaḍa-saṅga. Kas yra asat-saṅga? Gyvenimas, laikantis asat (netiesos, nedorybės), tai yra asat-saṅga. Analogiškai, sat-saṅga yra gyvenimas, remiantis sat (tiesa, dorybe), tai yra sat-saṅga. Labai paprasta. Taigi, sādhu-saṅga reiškia laikytis sādhu nurodymų. Kṛṣṇa-bhakti-janma-mūla haya ‘sādhu-saṅga’. Pagrindinis veiksnys, atveriantis mumyse kṛṣṇa-bhakti, yra bendrystė su sādhu.

Galbūt jums gali kilti klausimas, kas gali bendrauti su sādhu? Tai ne taip paprasta, kaip atrodo.

bhaktis tu bhagavad-bhakta-sangena parijayate
sat-sangah prapyate pumbhih sukrtaih purva-sancitaih
(Brihan Naradija Purana, 4.33)

Bhakti nubunda širdyje, bendraujant su Šri Bhagavano tarnais. Galimybė bendrauti su śuddha-bhaktais (tyrais Viešpaties tarnais) gaunama, tik per daugybę gyvenimų sukaupus energiją, susidarančią iš dorų, dvasinių darbų.“

Kai prikaupsite sukṛti, gausite galimybę bendrauti su tyru šventuoju. Bet kokiu atveju, tai, kad atėjote į Krišnos sąmonę ir gavote galimybę bendrauti su tyru sādhu, nėra menkniekis. Atvirkščiai, tai net labai reta ir reikšminga. Kad tai įvyktų, daugybę gyvenimų kaupėte sukṛti, todėl ir atėjote į šį kelią. Nė neįsivaizduojate, kiek gyvenimų kaupėte sukṛti, kad šiame ateitumėte į Krišnos sąmonę. Šis procesas trunka daugybę gyvenimų.

Sukṛti (iš dorų dvasinių darbų susidaranti energija) yra dviejų tipų: susidaranti sąmoningai arba nesąmoningai. Kaupiate sukṛti sąmoningai, kai suvokiate sādhu, śāstrų, Tulasi ir t.t. šlovę ir jiems tarnaujate. Taip susidaro jñāta-sukṛti. O nesąmoningai kaupiate sukṛti, kai ką nors panašaus padarote atsitiktinai. Taigi, nesąmoningai taip pat įmanoma kaupti sukṛti. Pavyzdžiui, jūsų sode auga daug gėlių ir kitų augalų ir jūs jas laistote. Atsitiktinai jūsų sode išdygo Tulasi medelis. Jūs nežinojote, kad tai Tulasi, tačiau laistėte kartu su kitais augalais. Tulasi laistymas taip pat yra bhakti praktikos dalis ir duoda sukṛti. Taigi, kai sukṛti subręsta, tada gaunate galimybę bendrauti su sādhu.

Šrila Dživa Gosvamipada pateikė tokį pavyzdį.

Kartą vienas pujāris (asmuo, kuris atlieka Dievybių garbinimo apeigas) brāhmaṇas garbino Thakurdži (Dievybę). Paaukojęs ghi (išvalyto lydyto sviesto) lempelę, paliko ją šventykloje. Lempelės liepsna jau buvo beužgęstanti, kai į šventyklos vidų atbėgo maža pelytė. Suviliota ghi aromato pelytė atbėgo prie lempelės, įsikando rusenančio vatos gabaliuko ir jos snukutis užsiliepsnojo. Vatos gabaliukas įstrigo tarp pelytės dantų ir liepsna ėmė plisti. Pelytė negalėjo išspjauti to vatos gabaliuko. Iš skausmo pelytė ėmė raitytis ant grindų, priešais Thakurdži, su degančiu vatos ir ghi gabaliuku burnoje ir galiausiai paliko kūną. O Thakurdži pagalvojo: „O, šita pelytė Man atliko ārati“. Pasiūlyti Viešpačiui ghi lempelę taip pat yra bhakti. Kai aukojate ghi lempelę Viešpačiui, tai irgi yra bhakti praktikos dalis, duodanti sukṛti.

Kai pelytės siela paliko kūną, ji reinkarnavosi į mažą princesę, rāj kumārę. Śāstrose teigiama, kad jei sąmoningai ar nesąmoningai atliksite kokią nors tarnystę Krišnai, nė neįsivaizduojate, kokią didelę naudą gausite. Viešpaties mąstymas nuo mūsiškio labai skiriasi. Šiuo atveju, Viešpats pamanė: „O, šita pelytė Man daro ārati“ ir už šią Jam pasiūlytą ghi lempelę siela, išėjusi iš pelytės kūno, atgimė princese. Ta princesė nuo pat vaikystės aukojo ghi lempeles Thakurdži. Taip jos sukṛti kaupėsi, kol princesė gavo galimybę bendrauti su sādhu, o veikiant šitai bendrystei Bhakti Devi apsireiškė jos širdyje ir ji galiausiai pasiekė Vaikuṇṭha-dhāmą (dvasinę Viešpaties buveinę).

Taigi, gyvosios būtybės, sąmoningai ar nesąmoningai kaupdamos sukṛti, galiausiai gauna galimybę bendrauti su sādhu.

Todėl Viešpats Čaitanja Mahaprabhu sako, kad tas, kuris ateina į Krišnos sąmonę, turi sukaupęs labai daug įvairios sukṛti, dėl kurios ir ateina čia. Čaitanja Mahaprabhu sakė Šrilai Rūpai Gosvamiui: „Rūpa, pirmiausia suprask jīva-tattvą, kokios jīvos yra mažytės ir kaip blaškosi po šį pasikartojančių gimimų ir mirčių ratą“. Sąlygotosios sielos, ateinančios į šį materialų pasaulį, neturi nė menkiausio supratimo apie gyvenimo prasmę. Jos tik tenkina jusles kaip gyvūnai. Kita vertus, bendraudamos su sādhu, jos gali suvokti, kodėl atėjo į šį materialų pasaulį ir imti klausti savęs: „Kas aš esu?“

Jei iš tiesų paklaustumėte to savęs, gautumėte atsakymą. Viskas yra labai paprasta, atsakymas savaime ateis ir jūs suvoksite save, kas esate iš tikrųjų. Kai pasibaigs paskaita ir jūs grįšite namo, uždarykite langus ir duris, atsisėskite kur nors nuošaliau, slaptoje, ir užsimerkite. Užsimerkę nuoširdžiai užduokite sau klausimą: „Kas aš esu?“ Aš jus patikinu: atsakymas tikrai ateis iš jūsų širdies gelmių. Paklauskite savęs: „Kas aš esu? Nejau esu šitos akys?“ Tuomet savaime ateis atsakymas: „Ne ne, aš nesu šios akys. Juk jei esu akys, kodėl kartais nematau kitų?“ Tada paklauskite savęs: „Ar esu šios ausys?“ Šiuo atveju taip pat suvoksite: „Ne, aš nesu ausys. Juk jei esu ausys, kodėl kartais nieko negirdžiu ir neklausau?“ „Ar esu nosis?“ Ateis atsakymas: „Ne, nesu nosis. Juk jei būčiau nosis, visuomet užuosčiau, o kartais nieko neužuodžiu“. Visos mūsų juslės viena po kitos anksčiau ar vėliau nustoja veikti. Taip ar ne? Palaipsniui visos mūsų juslės ir organai nustoja veikti. Ateina laikas, kuomet visi mūsų organai ima sakyti: „Viskas, aš jau pavargau. Noriu išeiti į pensiją“. Akys nebenori matyti, ausys – girdėti. Visi mūsų organai vienas po kito nustoja dirbti. Net dantys sako: „Nebenorim dirbti. Jau metas mums iškristi“. Visi mūsų dantys vienas po kito iškris. O neturėdami dantų galėsite tik čepsėti lūpomis [Gurudevas parodo].

Pasistenkite suvokti šią paprastą tiesą: ateis diena, kai visi mūsų dantys iškris ir pradėsime čepsėti. Rankos irgi nebenorės dirbti ir pradės drebėti, tai tiesa. Kojos nebegalės vaikščioti. Visos juslės ir organai atėjus laikui nustos dirbti.

Taigi, jei vieną po kitos tokiu būdu ištirsite savo jusles, gausite aiškų atsakymą: „Ne, aš nesu tai“.

Tuomet paklauskite: „Ar esu šis kūnas?“ Gausite atsakymą: „Ne, tu nesi šis kūnas. Jei esi šis kūnas, kodėl jis nuolat keičiasi?“ Vieną dieną esate lieknas, kitą – stambus, dar vėliau ir vėl sulystate. Mūsų kūnas nuolat keičiasi. Šis kūnas keičiasi: bālya, kaiśorya, yauvana, t.y. patiriame vaikystę, paauglystę, jaunystę, tada ateina senatvė.

Tada paklauskite savęs: „Jei nesu šis kūnas, šios juslės, gal esu protas?“ Tada ateis atsakymas: „Ne, tu nesi šis protas“. Protas nuolat blaškosi. Jūsų kūnas sėdi čia, bet protas nuolat keliauja aplink visą pasaulį be bilieto, paso ar vizos. Keliauja, grįžta ir vėl iškeliauja. Tai tiesa. Labai sunku suvaldyti protą, išlaikyti jį sutelktą.

Tad kas jūs esate? Jei nesate šis kūnas, šios juslės, šis protas, kas esate?

Iš jūsų širdies gelmių pasigirs atsakymas: „Aš esu siela, esu ātma“. Jūs nesate šis drabužis (kūnas), jūs esate siela. Šis kūnas yra tarytum drabužis.

vāsāṁsi jīrṇāni yathā vihāya

navāni gṛhṇāti naro ‘parāṇi (BG 2.22)

„Kaip kad apsivelkame naujus drabužius, nusivilkę senuosius, taip ir siela įžengia į naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nieko nebevertus ankstesniuosius.“

Krišna sako Bhagavad-gitoje, kad šis kūnas yra tartum drabužis. Kai mūsų drabužiai susidėvi, apsivelkame kitus, naujus rūbus. Lygiai taip pat ir su šiuo kūnu: jam pasenus, paliksime jį ir pereisime į naują kūną. Tačiau nėra taip paprasta palikti šitą kūną. Mes nenorime palikti šio kūno, nenorime mirti. Tai tiesa ar ne? Visi norime pasilikti šiame kūne, gyventi materialiame pasaulyje. Kodėl? Nes esame labai stipriai prisirišę prie šio kūno ir visko, kas su juo susiję. Tačiau viskas jau nulemta. Atėjus laikui, turėsite palikti šį kūną. Vieną dieną šis kūnas atsidurs kapinėse, bus sudegintas ar užkastas po žeme.

Tačiau siela yra aukščiau šio kūno. Šis kūnas yra grubusis, jame yra subtilusis, o subtiliajame kūne glūdi siela.  Kiekvieną gyvenimą paliekame šį grubųjį kūną, bet ne subtilųjį. Pasistenkite suprasti. Šis grubusis kūnas susijęs su įvairiom etiketėm: „Aš esu vyras/moteris/indas/brazilas/rusas/amerikietis/britas…“ Šitaip visi savo subtiliuoju kūnu blaškosi po materialią visatą. Ātma yra didžiulis slėpinys, nėra lengva jį suvokti.

Taigi, Mahaprabhu tarė: „Hė, Rūpa, pirmiausia suvok, kas yra siela“. Ji yra nepaprastai maža. Kokio dydžio yra siela? Mažesnė ir už molekulę ar atomą.

balagra-sata-bhagasya

satadha kalpitasya ca

bhago jivah sa vijneyah

sa canantyaya kalpate (Švetašvatara Upanišada 5.9)

„Plauko galiuką padalinus į šimtą dalių ir tą vieną šimtąją padalinus dar į šimtą dalių, gaunamas sielos dydis.“ [Kitaip tariant, sielos dydis prilygsta vienai dešimt tūkstantajai plauko galiuko daliai. – vert. past.]

Śruti, Vedose aiškinama, kad siela yra nepaprastai maža. Jei paimtumėte savo plauko galiuką ir padalintumėte jį į šimtą dalių, o tada vieną dalelę iš to šimto padalintumėte dar į šimtą, gautumėte sielos dydžio dalelę. Tai yra nesuvokiamai mažas, mažesnis už atomą vienetas. Tačiau tik tokio dydžio sielos pakanka, kad kūnas veiktų. Šiame kūne yra viena aktyvi siela, todėl kūnas gyvas ir veiklus ir mes su juo save tapatiname. Pasistenkite suprasti: visi kūno organai veikia, nes kūne yra siela. Akys mato, rankos juda, dirba, burna kalba – viskas veikia. Tačiau sielai išėjus iš šio kūno, jis tampa visiškai inertiškas.

Be to, mes turime ir protą: mana, buddhi, ahaṅkār, citta. Tai yra subtilusis kūnas. Jį sudaro keturi elementai: mana (protas), intelektas, netikrasis ego ir širdis.

Šitaip sąlygotoji siela blaškosi pasikartojančių gimimų ir mirčių rate ir atlieka pačią įvairiausią veiklą, pavyzdžiui, pāpa-karmą (nuodėmes), kitaip tariant, gyvosios būtybės kai kada atlieka nuodėmingą, kai kada – dorą veiklą.

Toliau Mahaprabhu sakė: „Hė Rūpa, paklausyk“.

brahmāṇḍa bhramite kona bhāgyavān jīva
guru-kṛṣṇa-prasāde pāya bhakti-latā-bīja
(ČČ Madhja-lila, 19.151)

„Priklausomai nuo savo karmos, visos gyvosios būtybės blaškosi po visą visatą. Vienos jų patenka į aukštesniąsias planetų sistemas, kitos – į žemesniąsias. Iš daugybės milijonų šitaip besiblaškančių gyvųjų būtybių, viena, kuriai nusišypsojo didžiulė sėkmė, Krišnos malone gauna galimybę bendrauti su bona fide dvasiniu mokytoju. Krišnos ir dvasinio mokytojo malone, tas asmuo gauna atsidavimo tarnystės vijoklio sėklą.“

Šitaip sąlygotoji siela blaškosi po pasikartojančių gimimų ir mirčių ratą. Tačiau, kai jos sukṛti subręs, ji gaus galimybę bendrauti su sādhu ir suvokti save. Tuomet besąlygine guru malone toji būtybė gaus mantrą.

brahmāṇḍa bhramite kona bhāgyavān jīva
guru-kṛṣṇa-prasāde pāya bhakti-latā-bīja

Bhakti-latā-bīja reiškia, kad gyvoji būtybė gauna bhakti sėklą. Kas yra toji sėkla? Kṛṣṇa-sevā-vāsanā – troškimas tarnauti Krišnai. Nuolat kartojant šventuosius vardus, nāmą, gāyatrī-mantras, jumyse kils troškimas tarnauti Krišnai. Šiuo metu sąlygotosios sielos klaidžioja net ir savo pačių žiniose, protuose. Kas ateina į protą, tą siela ir priima. Tai vadinama mano-dharma, t.y. asmuo yra pavaldus protui – ką protas galvoja, tą asmuo ir priima. Mūsų protas galvoja: „Aš noriu daryti taip“, ir mes paklūstame – darome. Tačiau ką daryti? Atsižadėti proto išdaigų, jo troškimų, mano-dharmos. Apie ką galvoja jūsų protas? „Nueisiu į kiną“, ir einate. Esate savo pačių proto vergai. Protas galvoja: „Padarysiu šią nuodėmę, pāpa-karmą“, jūs ir darote.

Mahaprabhu sako: „Ne, valdykite savo protą“. Krišna mokė Ardžuną: „Pirmiausia suvaldyk savo protą“. Suvaldykite savo protą, antraip bus labai sunku save suvokti. Be to, visos juslės tampo jus šen ir ten, kur joms patinka. Ar matėte Šrimad Bhagavad-gitoje paveikslėlį, kur Krišna laiko penkis žirgus už pavadėlių? Tie penki žirgai yra mūsų juslės: akys (cakṣu, rega), ausys (klausa), nosis (uoslė), liežuvis (skonis) ir oda (lytėjimas). Šios penkios juslės bei jų organai yra glaudžiai susiję su protu. Tie penki žirgai nuolat veržiasi į visas puses. Tad jei nevaldysite savo proto, bus labai sunku. Kita vertus, jei valdysite protą, savaime bus suvaldytos ir visos jūsų juslės. Pirmiausia suvaldykite savo protą. Kaip tai padaryti? Ar skaitėte Bhagavad-gitą?

Ardžuna sakė Krišnai: „O Krišna, mano protas labai neramus, nesuvaldau jo“. Krišna atsakė: „Tai tiesa, nėra taip lengva valdyti protą“. Norint suvaldyti protą yra du keliai: abhyāsa ir vairāgya. Abhyāsa reiškia be atvangos praktikuoti, o vairāgya – atsižadėti. Nes mūsų juslės savaime linksta prie savo atitinkamų objektų. Akys nori matyti pavidalą (rūpą); nosis nori užuosti malonų aromatą, ir t.t. Visos mūsų juslės savaime linkusios mėgautis jas atitinkančiais objektais. Bet iš tiesų neturėtumėte eiti ten, kur jus traukia protas ir juslės, turite valdyti savo protą. Taigi, Bhagavad-gitoje Krišna pabrėžia šiuos dalykus: abhyāsą ir vairāgyą. Abhyāsa – tai nuolatinė praktika, nuolatinės pastangos. Be to, Manah-šikšoje Šrila Raghunatha dasa Gosvamis taip pat labai aiškiai kalba apie proto kontrolę: „O prote, nedaryk taip!“ Kasdien skaitykite Manah-šikšos ślokas. Tada pajėgsite valdyti protą. Antraip nepavyks to padaryti ir todėl galiausiai pateksite į pragarą. Tas, kuris nesugeba valdyti savo proto, eina į pragarą ir kenčia ten.

Kartokite šventuosius vardus:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA

KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ

HARĖ RAMA HARĖ RAMA

RAMA RAMA HARĖ HARĖ

Taigi, pirmiausia Mahaprabhu papasakojo apie jīvas (gyvąsias būtybes), tai, kaip jas užvaldžiusi māya, tada protas, ir tada jos blaškosi šen ir ten.

Brahmāṇḍa bhramite kona bhāgyavān jīva. Bhāgyavān reiškia, kad tik neįtikėtinai sėkmingos gyvosios būtybės gaus galimybę bendrauti su sādhu, guru, kurio malone joms duodama bhakti-latā-bīja. Bhakti-latā-bīja – tai troškimas tarnauti Krišnai (kṛṣṇa-sevā-vāsanā), gaunamas per mantrą. Taigi, kartokite šventuosius vardus. Nāma yra nepaprastai galinga. Nekreipkite dėmesio į proto užgaidas, palikite jas; atsisakykite šios mana-dharmos. Vienintelė tikra dharma – ātma-dharma, arba sielos prigimtis – kartoti šventuosius vardus:

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA

KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ

HARĖ RAMA HARĖ RAMA

RAMA RAMA HARĖ HARĖ.

Taigi, rytoj kalbėsime apie tai, kaip Mahaprabhu pasakojo Rūpai Gosvamipadai: „Hė Rūpa, pirmiausia išklausyk jīva-tattvą, tuomet kṛṣṇa-tattvą, māya-tattvą, bhakti-tattvą – viską“.

[Gurudevas gieda] Bolo Radhe Govinda džaja Radhe Govinda (šlovė Radhai ir Govindai!), Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė/ Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė; Nitai-Gauranga džaja Nitai-Gauranga! Džaj Šačinandana Gaurahari ki džaja! Džaja džaja Šri Radhe!

Ar pasiruošėte ārati?

Bimala Prasada Prabhu: Taip, jau ruošiame parafernaliją.      

Gurudevas: Ar turite kokių nors klausimų?

Bhaktinė: Aš nesuprantu, kodėl jīvos persikūnija tai į subtilųjį, tai į grubųjį kūną, tada ir vėl į subtilųjį ir kai kada net negali gauti grubiojo ir taip blaškosi šioje visatoje? Kodėl negalime gauti išvadavimo, būdami subtiliajame kūne? Kodėl reikalingas būtent šis grubusis kūnas?

Gurudevas: Nes tik turint grubųjį kūną galima atlikti sādhaną (dvasinę praktiką). Su šiuo kūnu galima atlikti sādhaną kaip Ambariša Maharadžas, kuris atidavė visą savo kūną Viešpaties tarnystei. Grubiuoju kūnu galima garbinti Dievybę, valyti šventyklą. Taip, kai kurios gyvosios būtybės neturi grubiojo kūno, gyvena tik subtilųjį, pavyzdžiui, vaiduoklio. Vaiduokliai neturi jokio grubiojo kūno, tik subtilųjį. Viešpats duoda mums šį grubųjį kūną, kad galėtume tarnauti Thakurdži. Be to, grubiuoju kūnu galite atlikti gerą arba blogą karmą. Pavyzdžiui, turite peilį. Jį galite panaudoti dvejopai: nulupti ir supjaustyti vaisius bei juos pasiūlyti Thakurdži. Tačiau tuo pačiu peiliu galite ir žudyti kitus. Tą patį peilį galite panaudoti įvairiai ir gausite atitinkamas pasekmes. Taip ar ne?

Taigi, grubųjį kūną Viešpats Krišna mums duoda, kad Jam tarnautume. Štai ką svarbu suprasti. Jūs čia ateinate, klausotės hari-kathos, o atėjote juk grubiuoju kūnu. Tačiau tuo pačiu grubiuoju kūnu galite nueiti į barą ir vartoti alkoholį ar daryti kitus blogus dalykus. Tas pats kūnas, tačiau juo atliktų veiksmų rezultatai visiškai skirtingi. Galite eiti į šventyklą arba į pragarą, kaip norite. Jei ateisite pas Thakurdži, patirsite labai daug gėrio. Viešpats duoda šį grubųjį kūną, kad Jam tarnautume. Jau minėjau Ambarišą Maharadžą, jis visu savo kūnu tarnavo Viešpačiui, bhagavat-sevā. Paskaitykite istoriją apie Ambarišą Maharadžą.

sa vai manaḥ kṛṣṇa-padāravindayor

vacāṁsi vaikuṇṭha-guṇānuvarṇane (ŠB 9.4.18)

„Ambariša Maharadžas visuomet protu meditavo į Krišnos lotosines pėdas, kalba Jį šlovino, rankomis tvarkė Viešpaties šventyklą, ausimis klausėsi žodžių, ištartų Krišnos ar apie Jį.“

Ambariša Maharadžas protu atmindavo Krišną, rankomis garbindavo Thakurdži… Tam skirtas šis grubusis kūnas. Be jo neįmanoma tarnauti Thakurdži. Šiuo grubiuoju kūnu mes galime praktikuoti sādhaną.

Gaur premānande!

Dabar bus ārati. Jei turite klausimų, ateikite ryte ir pratęsime pokalbį. Dešimtą valandą prasideda kīrtanai (giesmės), tada nuo 10:30 ar 11 iki 12 bus hari-kathā, tada pagerbsime mahā-prasādą (Viešpaties palaimintą maistą).

Gaur premānande!

Visos paskaitos anglų kalba su vertimu į rusų kalbą galite paklausyti, paspaudę ant šios nuorodos: