Taigi Šrimati Radhika ištarė šiuos žodžius: „kṛṣṇa-sāra“ – „jie visiškai atidavė savo gyvenimą Krišnai“. Kṛṣṇa-sāra. Gyvenimo prasmė yra Krišna. Patirdama mahābhā Šrimati Radhika labai nuolankiai kalba: „Aš negaliu atsiduoti Krišnai.“ Tas, kurio širdyje apsireiškė prema, galvoja: „Aš neatlikau jokios bhajanos ar sādhanos“.

keno vā āchaye prāṇa ki sukha pāiyā
narottam dās keno nā gelo mariyā
(Šrila Narottama dasa Thakura, „Gaura pahu nā bhajiyā mainu“, 5-as posmas)

 „Kodėl aš dar gyvenu? Kokį džiaugsmą man teikia šis gyvenimas? Narotama klausia: „Kodėl nemiriau seniai seniai?““

Šrila Narottama dasa Thakura nuolankiai sako: „Kodėl dar gyvenu? Kokią laimę patirsiu, jei niekuomet neatlikau bhajanos ir sādhanos? Kodėl nepalikau šio kūno?“ Jau sakiau, kad kai prema, meilė yra širdyje, atsiranda nepaprastas nuolankumas (dainya) ir imama raudoti. Lygiai kaip Nanda Maharadžas sakė: „Kodėl aš vis dar gyvenu? Krišna paliko Vrindavaną, o aš vis dar čia, gyvas. Kodėl nepalikau savo kūno?“ Ką reiškia šie žodžiai? Kai prema apsireiškia širdyje, kartu ateina štai toks nuolankumas ir rauda.

Čia Šrimati Radhika, apimta Savo aukščiausiosios mahābhāvos, kalba:

dhanyāḥ sma mūḍha-gatayo ’pi hariṇya etā
yā nanda-nandanam upātta-vicitra-veśam
ākarṇya veṇu-raṇitaṁ saha-kṛṣṇa-sārāḥ
pūjāṁ dadhur viracitāṁ praṇayāvalokaiḥ

Praṇayāvalokaiḥ“ – kaip tie gyvūnai myli Krišną! Elnio patelės ir patinai išreiškia savo meilę žvilgsniu.

Taigi, Šukadeva Gosvamis dar sako: „go-dvija-druma“, „druma“ yra „Vrindavano medžiai“. Kaip labai jie myli Krišną. Medžiai yra nejudančios būtybės, negali eiti iš vienos vietos į kitą. Esti dviejų tipų gyvosios būtybės: vienos judančios, kitos – nejudančios. Medžiai negali judėti, niekur negali eiti. Tačiau, kai Krišna įžengia į Vrindavaną ir užgroja fleita, kas nutinka su medžiais? Jie visiškai apsvaigsta nuo Govindos. Pirmiausia, jie sveikina Govindą savo gėlėmis ir vaisiais.

(posmas) Šrila Šukadeva Gosvamis Bhagavatam pasakoja apie tai, kaip Vrindavano medžiai sveikina Krišną. Kai bona fide guru ateina į bona fide mokinio namus, mokinys lotosinėms gurudevo pėdoms aukoja gėles.

(dainuoja: )

Swagatam swagatam swagatam swagatam

Mama mana mandire swagatam swagatam

Swagatam swagatam swagatam swagatam

 „Gurudeva, prašau, pasilik mano mana mandire, širdies šventykloje“.

Mama mana mandire raha niśi-din – „dieną naktį gyvenk mano širdies šventykloje“. Lygiai taip Vrindavano medžiai aukoja savo gėles Krišnai. Višvanatha Čakravartipada savo komentare labai gražiai paaiškino: kai Krišna ateina, medžiai jaučia stiprią mamatą (dvasinį savininkiškumą) Govindai. Kai yra mamatā, atsiranda labai stiprus polinkis tarnauti. Tokia prigimtis. Kas yra meilė? Pasiaukojimas, tarnystė. Meilė nėra vien tik žodžiai: „Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu, bla bla bla bla“. Vien žodžių nepakanka. Meilė yra pasiaukojimas, meilė yra tarnystė su savininkiška nuotaika, mamatā.

Vrindavano medžiai iš savo žiedų per visą girią nutiesia labai gražų ir švelnų „kilimą“. Žiedeliai patys nukrenta ant žemės lyg sniegas. Kai Krišna įžengia į Vrindavaną, medžiai Jam nutiesia nepaprastai gražų ir švelnų „kilimą“. Juk Govinda atėjo. Kaip jie myli Govindą… Tokia jų meilė ir prieraišumas. Medžiai galvoja: „Kaipgi Krišna gali vaikščioti Vrindavano takais? Juk jie visiškai nukloti spyglių“. Savo širdy medžiai jaučia didžiulę meilę Krišnai. Todėl tam, kad Jis nesusižeistų, jie padaro nuostabų „kilimą“ iš savo žiedų. Medžiai Jį sveikina savo šakomis, kaip kad karaliaus pavaldiniai, jam užkariavus visą pasaulį ir grįžus į savo šalį, švenčia valdovo pergalę.

Lygiai taip pat ir kai Krišna įžengia į Vrindavaną, medžiai švenčia ir sveikina Jį, savo šakomis lyg trimitais įstabiai grodami. Visur pasklinda nepaprastai saldus aromatas, nes žydi gėlės. Visas Vrindavano dangus pasidengia įvairiomis spalvomis. Vrindavane, kai būna Holi Mahotsava, žmonės į orą meta įvairiaspalvius miltelius. Taigi, kai Krišna ateina į Vrindavaną, medžiai neapsakomai džiaugiasi ir šitaip sveikina Krišną.

Vienas musulmonų poetas vardu Raskhanas labai gražiai pašlovino Holi Mahotsavą.

Holi re rasiya holi re rasiya. Aaj Vrndavan me holi re rasiya.

Holi Mahotsavos metu žmonės mėtosi įvairiausių spalvų milteliais. Ką jie simbolizuoja? Stiprų prieraišumą, anurāgą. Kas yra anurāga? (posmas). Anurāga yra labai stiprus, meilės kupinas prieraišumas, jaučiamas vienas kitam. Nėra kitos šio žodžio reikšmės. Labai stiprus prieraišumas. Nė akimirkos neįmanoma išbūti atskirai vienam nuo kito.

yugāyitaḿ nimeṣeṇa
cakṣuṣā prāvṛṣāyitam
śūnyāyitaḿ jagat sarvaḿ
govinda-viraheṇa me
(Šri Šiksastakam, 7-as posmas)

 („O Govinda! Be Tavęs pasaulis tuščias. Ašaros lyg stipri liūtis liejasi iš akių, o akimirka trunka visą amžinybę.“)

Viešpats Čaitanja Mahaprabhu sukūrė Šri Šikšaštaką. Nė sekundę, nė akimirką negali išbūti atskirai nuo Govindos. Nė akimirkos bhaktai negali ištverti be Krišnos. Jie galvoja: „Tūkstančių tūkstančiai, milijonų milijonai yugų praėjo.“ Ką tai reiškia? Šiais žodžiais nusakoma meilė ir prieraišumas, anurāga, kurią bhaktai jaučia Krišnai. Tad anurāga yra stiprus prieraišumas, dėl kurio išsiskyrimas nepakeliamas. Kai jūs ko nors nekantriai laukiate, sakote: „Negaliu tavęs sulaukti“, bet vis tiek laukiate. Jei negalite be ko nors gyventi, reiškia, turite mirti (Gurudevas juokiasi). Čia tik mūsų žodžiai tokie. Žmonės taip sako: „Laukiu nesulaukiu tavęs, negaliu be tavęs gyventi“, vadinasi, turite mirti (juokiasi). Šitai nėra tobula. Bet Vrindavane, jei Krišna bent truputį vėluoja susitikti su gopėmis, jos negali to ištverti ir alpsta. Daśami daśā. Šitai vadinama dešimtuoju meilės etapu. Jos nualpsta. Mes nealpstame, ir vis tiek rašome: „Laukiu nesulaukiu tavęs“.  Taip yra todėl, kad šiame materialiame pasaulyje nėra tikros meilės. Transcendentiniame pasaulyje meilė tobula.

Taigi, aš tenorėjau paaiškinti, kokia stipri gopių anurāga, medžių anurāga Krišnai. Šrila Gour Govinda Gosvamis Maharadžas taip pat sako, kad meilė turi daugybę atspalvių.

Medžiai labai džiaugiasi, ir kai Krišna įžengia į Vrindavaną, savo laibomis rankomis (šakomis) Jį apkabina. Kaip draugai susitikę apsikabina, taip ir Vrindavano medžiai apkabina Krišną savo šakomis ir verkia, ima tekėti vanduo, nes jų širdis apsąla. Medžiai labai ilgai laukia Krišnos. Jis gano karves dieną, ne naktį, o tai reiškia, kad ištisą naktį medžiai laukia Krišnos ir labai Jo ilgisi. „Kai patekės saulė, Govinda ateis į mūsų mišką“. Visą naktį laukia, kiek valandų? Medžiai laukia Krišnos. Kai Jis ateina į Vrindavaną, medžiai Jį apkabina savo laibomis rankomis, savo šakomis, o Krišna juos ramina. Tačiau Krišna turi eiti iš vieno miško į kitą.

Šukadeva Gosvamis pasakoja, kad Krišna eina iš vieno miško į kitą karvių ganyti. Iš tikrųjų Krišna tai daro ne tam, kad ganytų karves; Jis eina iš vieno miško į kitą, ieškodamas gopių. Višvanatha Čakravartipada paaiškina, kodėl Krišna klaidžioja iš vieno miško į kitą. Nes ieško gopių. Kai Krišna eina iš vieno miško į kitą, medžiai labai Jo ilgisi. Krišna juos ramina: „Nesijaudinkite, mano brangūs draugai, netrukus sugrįšiu“.  Tačiau medžiai savo šakomis užkerta Jam kelią, prašydami: „Neišeik, neišeik, neišeik!” O Krišna ir vėl juos ramina: „Aš turiu eiti, nes Mano pareiga ganyti karves“. Tačiau medžiai labai ilgisi Krišnos ir išreiškia Jam savo jausmus, bhāvą: (posmas) „Hė Govinda, tiesiog įrašyk mūsų vardus į Savo mana mandirą, proto šventyklą, mana patrą“.  Mana patra yra „minčių puslapiai“.

Kai bona fide guru pasirašo knygą, jūs perskaitote jo raštelį, o paskui gal po dešimties, 15-os, 20-ies metų vėl atsiverčiate tą knygą ir pamatote Gurudevo raštelį. Tuomet savaime jūsų širdis „nutirpsta“. Kai po 20-ies metų pamatote savo guru parašą, prisimenate guru meilę jums.

Lygiai taip pat Vrindavano medžiai išsako savo troškimą: „Hė Govinda, tiesiog užrašyk mūsų vardus į savo mana patrą, Savo minčių puslapius“. Ką tai reiškia? Tarkime, kai miegate, atsiverčia vienas minčių puslapis, vadinamas sapnais. Kai negalite užmigti, galvojate apie daugybę dalykų, tada kitas jūsų minčių puslapis atsiverčia, ir jūs negalite užmigti, prisimenate ką nors nuo vaikystės iki dabar. „Kai buvau mažas, dariau tą ir aną, turėjau mylinčius draugus, motiną, tėvą – viską“. Štai vienas puslapis atverstas.

Taip ir medžiai išreiškia savo jausmus, sakydami: „Hė Govinda, tiesiog užrašyk mūsų vardus į Savo minčių puslapius, mana patrą. Kai vidurdienį ilsėsies ir Baladevas Prabhu masažuos Tavo pėdas, kol gulėsi ant Subalo, Šridhamo ar kito draugo kelių ir negalėsi užmigti, tiesiog atversk vieną Savo minčių puslapį, mana patrą, ir pagalvok: „O, štai Vrindavano medžiai“.“

Malatī, pačių įvairiausių medžių ir gėlių yra Vrindavane. „Tiesiog atmink mus, ir mūsų gyvenimas bus sėkmingas“. Jei Krišna mus prisimins, mūsų gyvenimas bus sėkmingas. Śāstrose irgi aiškinama, Višvanatha Čakravartipada irgi sako, kad kai jūs atliekate bhajaną ir sādhaną, ir guru jus atmena, tuomet jūsų gyvenimas bus sėkmingas. Ką tai reiškia? Būsite išvaduoti iš šio materialaus pasaulio.

Taigi, štai, kaip gražiai šiuo posmu apibūdinta nepaprasta Vrindavano medžių meilė Krišnai. Nuo menkiausios skruzdėlytės iki Brahmos, visos gyvosios būtybės visiškai apsvaigsta nuo garso, sklindančio iš Govindos fleitos.

Vancha kalpatarubhyas ca krpa sindhubhya eva ca

Patitanam pavanebhyo vaisnavebhyo namo namah

(tęsinys kitame įraše)

Braitonas (JK), 2015.01.27

Paklausyti visos paskaitos anglų kalba galite čia: