Šiandien labai palanki diena – Varaha-dvadašis, Viešpaties Varahadevos apsireiškimo diena. Viešpats apsireiškė šerno pavidalu. Varaha. Šrila Džajadeva Gosvamipada savo Gita Govinda labai gražiai pašlovino daśa-avatārą.

pralaya-payodhi-jale dhṛtavān asi vedaḿ
vihita-vahitra-caritram akhedam
keśava dhṛta-mīna-śarīra jaya jagadīśa hare
(Daša avatara stotra, 1-as posmas)

„O Kešava! O visatos Viešpatie! O Viešpatie Hari, atėjęs žuvies pavidalu! Visa šlovė Tau! Apsireiškęs milžiniška žuvimi buvai tarytum laivas, gelbstintis Vedas, skęstančias audringoje, visa naikinančioje [materialios egzistencijos] jūroje.“

kṣitir iha vipulatare tiṣṭhati tava pṛṣṭhe
dharaṇi-dhāraṇa-kiṇa-cakra-gariṣṭhe
keśava dhṛta-kūrma-śarīra jaya jagadīśa hare
(ten pat, 2-as posmas)

„O Kešava! O visatos Viešpatie! O Viešpatie Hari, apsireiškęs vėžlio pavidalu! Visa šlovė Tau! Su šia inkarnacija didysis Mandaros Kalnas guli ant Tavo milžiniškos nugaros kaip lazda pieno vandenynui plakti. Nuo to kalno ant Tavo nugaros atsirado šlovingiausia įduba.“

vasati daśana-śikhare dharaṇī tava lagnā
śaśini kalańka-kaleva nimagnā
keśava dhṛta-śūkara-rūpa jaya jagadīśa hare
(ten pat, 3-as posmas)

“O Kešava! O visatos Viešpatie! O Viešpatie Hari, atėjęs šerno pavidalu! Visa šlovė Tau! Žemė, panirusi į Garbhodakos Vandenyną, esantį visatos dugne, dabar tvirtai laikosi ant Tavo ilties galiuko, kaip taškelis ant mėnulio.“

Tai reiškia, trečioji Viešpaties inkarnacija, avatāras, yra Varahadev Bhagavanas. Śūkara-avatāra. Šiame kontekste pasakojama, kaip Viešpats žingsnis po žingsnio apreiškia Savo pavidalą. Mūsų žmogiškajame gyvenime irgi taip vyksta:

jalajā navalakṣāṇi

sthāvarā lakṣaviṁśati

kṛmayo rudra-saṅkhyakāḥ

pakṣiṇāṁ daśa-lakṣaṇam
trims
āl-lakṣāṇi pāṣava
Chatur-lakṣāṇi mānuṣāḥ
 (Višnu-Purana)

 „Vandenyje yra 900 000 gyvųjų būtybių rūšių. Taip pat yra 2 000 000 nejudančių gyvųjų būtybių (sthāvarā), tokių kaip medžių ir augalų, rūšių. Dar 1 100 000 vabzdžių ir roplių rūšių bei 1 000 000 rūšių paukščių. Keturkojų esama 3 000 000 rūšių, ir 400 000 rūšių žmonių.“

Jalajā navalakṣāṇi reiškia, kad praleidžiame daugybę gyvenimų vandenyje, jalajā – tie, kurie gimsta vandenyje, pavyzdžiui, žuvys ir kt. Taigi, jalajā navalakṣāṇi navalakṣāṇi reiškia, kad yra 900 000 vandens gyvių rūšių, kuriomis gimstame. Jalajā navalakṣāṇi. Sthāvarā lakṣaviṁśati – 2 000 000 nejudančių gyvųjų būtybių rūšių, pavyzdžiui, medžiai. Medžiai negali judėti, sthāvarā. Kṛmayo rudra-saṅkhyakāḥ – 1 100 000 gyvenimų praleidžiame kaip maži vabalėliai išmatose, kirmėlės, kṛmaya. Kṛmayo rudra-saṅkhyakāḥ. Trimsāl-lakṣāṇi pāṣava: 3 000 000 gyvenimų nugyvename kačių, šunų, karvių ir kitų gyvūnų kūne. Pakṣiṇāṁ daśa-lakṣaṇam – bent 1 000 000 kartų gimstame kaip įvairiausių rūšių paukščiai.

Galiausiai, chatur-lakṣāṇi mānuṣāḥ – Viešpats maloningai suteikia mums žmogaus kūną. Tai reiškia, žmogaus kūnas gaunamas nepaprastai retai. Šrimad-Bhagavatam sakoma:

labdhvā su-durlabham idaṁ bahu-sambhavānte
 mānuṣyam artha-dam anityam apīha dhīraḥ
tūrṇaṁ yateta na pated anu-mṛtyu yāvan
 niḥśreyasāya viṣayaḥ khalu sarvataḥ syāt
(Šrimad-Bhagavatam, 11.9.29)

„Po daugybės gimimų ir mirčių pasiekiamas retas žmogaus kūnas, kuris, nors ir laikinas, suteikia galimybę pasiekti aukščiausiąjį tobulumą. Taigi, išmintingas žmogus turėtų nedelsdamas stengtis pasiekti tą aukščiausiąjį tobulumą, kol jo kūnas, kurio nuolat tyko mirtis, nenusilpo ir nenumirė. Juk jusles patenkinti galima, net esant pačiose žemiausiose gyvybės formose; tuo tarpu Krišnos sąmonė įmanoma, tik turint žmogaus kūną.“

Šrila Šukadeva Gosvamipada pasakė Maharadžui Parikšitui: „Hė, Maharadžai, paklausyk. Šis žmogaus kūnas – didelė retenybė. Ne taip lengva jį gauti“. Mums atrodo, kad labai paprasta gauti žmogaus kūną. „Gerk ir pramogauk“. [Gurudevas pasako šį posakį Hindi kalba] Toks ateistų mokymas. [posmas] Ateistai taip kalba: „Kol gyveni šiame kūne, mėgaukis kiek širdis geidžia.“ Gyvendamas šiame kūne gali mėgautis kiek nori. [eilutė] „Jei neturi pinigų, nieko tokio – bet kaip gali jų gauti: iš ko nors pasiskolinti arba apiplėšti; ką nors apgauti – nesvarbu. Žūtbūt turi gauti pinigų ir mėgautis“. [eilutė] „Kodėl? Todėl, kad palikus šį kūną nieko nėra. [eilutė] Tavo kūnas pavirs pelenais arba bus užkastas po žeme ir tada taps išmatomis. Daugybė mažų vabalėlių kapos tą kūną, ir tai, ką jie suvalgė, taps išmatomis.“ Šitaip. „Tai reiškia, kad turi mėgautis kiek nori“. Iš tiesų, toks ateistų mokymas.

Tačiau ne.

Ātma, siela gyvena šiame kūne. Tik todėl šis kūnas ir veikia. Ir būtent siela klaidžioja pasikartojančių gimimų ir mirčių rate.

tāvad janmam tāvad maraṇam

tāvad yathanī yathane śayanam

 Vėl ir vėl mes paliekame kūną; vėl ir vėl patenkame į motinos įsčias, gimstame ir vėl mirštame. Viskas šitaip vyksta. Tas pats ciklas. Be to, patiriame trejopas kančias, priklausomai nuo mūsų praeityje atliktų veiksmų, karma-phalos. Kenčiame šiame materialiame pasaulyje.

kabhu svarge, kabhu martye, narake vā kabhu
kabhu deva, kabhu daitya, kabhu d
āsa prabhu

„Kartais jos [sielos] rojuje, kartais žemėje, o kartais – pragare; kartais dievai, kartais – demonai; kartais tarnai, kartais – valdovai.“

Čaitanja-čaritamritoje bengalų poetas Šrila Krišnadasa Kaviradža Gosvamis sako, kad priklausomai nuo mūsų atliktų dorų darbų (puṇya-karmos), patenkame į rojines planetas, Svargaloką. Vakar sakiau, Svargalokoje labai gražu. Ten būdami galite mėgautis pačiais įvairiausiais malonumais. Kas norėtų į rojines planetas? A? Ten galima mėgautis, kiek širdis geidžia. Svargaloka yra malonumų vieta. Jokių kančių, nieko. Tačiau, kai pasibaigs jūsų gera karma, puṇya-karma, vėl turėsite grįžti į žemesnius pasaulius. Ir vėl patirsite kančią.

Vis dėlto, jei pateksite į Viešpaties buveinę, bhagavat-dhāmą, niekuomet nebesugrįšite į šį materialų pasaulį. Yad gatvā na nivartante tad dhāma paramaṁ mama (Bhagavad-Gita, 15.6). Krišna sako Ardžunai: „Mano buveinė, bhagavat-dhāma, – amžina ir transcendentinė.“

Taigi, aš tenoriu paaiškinti, kaip retai gaunamas žmogaus kūnas. Neaišku, ar dar kartą gausime žmogaus kūną, ar ne. Viešpats labai maloningai mums suteikia žmogaus kūną. Po 8,4 milijonų gyvybės rūšių [į kurias įsikūnijome] Viešpats duoda šį kūną, žmogaus kūną. Kodėl Viešpats suteikia mums galimybę gyventi žmogaus kūne? Nes tik su žmogaus kūnu galime atlikti bhajaną ir sādhaną Viešpačiui. Šis kūnas – vartai, pro kuriuos galime patekti į Dievo buveinę, bhagavat-dhāmą. Tik su žmogaus kūnu šitai įmanoma. Todėl Viešpats mums suteikia šią malonę gyventi žmogaus kūne. Katės, šunys ir kiti gyvūnai negali atlikti bhajanos ir sādhanos. Jie tik kenčia nuo savo praeities karmos ir tuo pat metu tenkina jusles. Tačiau būdami žmogaus kūne galime atlikti bhajaną ir sādhaną ir galiausiai pasiekti aukščiausiąjį tobulumą. Todėl Šrimad-Bhagavatam yra šis posmas: labdhvā sudurlabham idaṁ bahu-sambhavānte. Bahu-sambhavānte – žmogaus kūnas – didelė retenybė, ne taip lengva jį gauti. Bahu-sambhavānte. Mānuṣyam arthadam anityam apīha dhīraḥ. Dhīr reiškia „išmintingas, protingas asmuo“. Išmintingi žmonės gali suprasti, kvaili – ne. Net jei 1000 kartų pakartosi tą patį, jie nesupras. Taigi, čia yra žodis dhīr – „išmintingas, mąstantis asmuo“ gali suprasti.

labdhvā sudurlabham idaṁ bahu-sambhavānte

mānuṣyam arthadam anityam apīha dhīraḥ

tūrṇaṁ yateta na pated anumṛtyu yāvan

niḥśreyasāya viṣayaḥ khalu sarvataḥ syāt (ŠB 11.9.29)

 Viṣayaḥ khalu sarvataḥ syāt reiškia, kad visos gyvosios būtybės atlieka šiuos keturis veiksmus: maitinasi, miega, ginasi ir dauginasi. Tokia prigimtis. Norite to ar ne, šie keturi dalykai – savaiminiai. Tokia materialaus pasaulio prigimtis. Prakṛti, niyama, karmani. Šrimad Bhagavad-Gitoje Krišna sako: „Prakṛti, gamta, šitaip veikia.“ Kas nevalgo? Kas nemiega? Kas nekovoja tarpusavy? Tokia šio materialaus pasaulio prigimtis.

Tačiau bhagavad-bhakti, atlikti bhajaną ir sādhaną bei bendrauti su sādhu, sādhu-saṅga, šitai – labai labai reta.

durlabho mānuṣo deho
 dehināṁ kṣaṇa-bhaṅguraḥ
tatrāpi durlabhaṁ manye
 vaikuṇṭha-priya-darśanam
(ŠB, 11.2.29)

„Žmogaus kūną sąlygotoms sieloms gauti sunkiausia. Negana to, bet kurią akimirką galima jį prarasti. Bet aš manau, kad retas, turintis žmogaus kūną, gali bendrauti su tyrais bhaktais, labai brangiais Vaikunthos Viešpačiui.“

Vaikuṇṭha-priya-darśanam – galimybė bendrauti su sādhu, sādhu-saṅga, yra labai didelė retenybė. Navadvipa parikramoje yra viena vieta, Mamagačis, mes ten einame, ir ten yra viena vieta, Saranga Thakura Parvar (?), Saranga Murari. Saranga Murari reiškia, Saranga – Gurudevas, Muraris – jo mokinio vardas. Todėl kartu sujungus išeina pavadinimas Saranga Murari Parvar (?).  Parvar reiškia, kad jie ten kartu atliko bhajaną ir sādhaną, ten yra labai graži šventykla. Tiesiog jums primenu. Ar esate ten buvę Navadvipa-dhama parikramoje? Buvote ar ne? Saranga Murari Parvar, Mamagačis, Gangos krantinėje ši labai graži vieta.

Kartą gyveno berniukas vardu Muraris. Kai jam buvo 16 ar 17 metų, jam įgėlė viena gyvatė, ir jis paliko kūną. Visi jo šeimos nariai labai raudojo ir sielvartavo. Gyvatės įgelto kūno negalima deginti ar palaidoti po žeme. Turite paguldyti kūną į mažą plaustą iš bananmedžio ir paleisti į upę. Taigi, šitaip jie paguldė tą kūną ant mažo bananmedžio plausto ir paleido į vandenį. Tas plaustas su kūnu plaukė, plaukė, plaukė, kol vieną dieną vienas labai aukšto lygio Mahaprabhu pasekėjas, Vaišnavas vardu Saranga Thakura, koks jos vardas?

(Visi) Saranga Thakura.

(Gurudevas) Jis buvo senas, daugiau nei 100 metų amžiaus. Kasdien jis kartojo 3 lakhas (300 000) šventųjų vardų.

HARĖ KRIŠNA HARĖ KRIŠNA KRIŠNA KRIŠNA HARĖ HARĖ

HARĖ RAMA HARĖ RAMA RAMA RAMA HARĖ HARĖ

Mahaprabhu daug kartų jam sakė… Kaip labai Saranga Thakura myli Viešpatį Čaitanją Mahaprabhu, kasdien jis susitikdavo su Viešpačiu Čaitanja Mahaprabhu, ir Mahaprabhu jam pasakė: „Saranga, tu jau labai senas, tad gali priimti vieną mokinį, ir jis tau tarnaus“. Tada Saranga Thakura atsakė: „Man jau daugiau kaip 100 metų. O šitoj Kali-jugoj labai sunku atrasti tobulą mokinį“. Tai tiesa, labai sunku. Guru sako vieną dalyką, o mokinys daro kitą.

Kartais aš irgi pasakoju istoriją: „Gurudeva, tu nesi šiame sąraše“. Ar žinote šį pasakojimą? Ne? Gerai, aš jums labai trumpai papasakosiu.

Kartą guru turėjo vieną mokinį, kuris nebuvo itin protingas. Guru sako viena, mokinys daro kita. Taigi vieną dieną gurudevas paklausė mokinio: „Kur mano drabužiai? Kur mano batai?“ „Gurudevai, jie buvo jau seni ir padėvėti, tad aš juos išmečiau“. Gurudevas pasakė: „Paklausyk, Šrimad-Bhagavatam sakoma: kad ir ką guru naudoja (drabužius, batus, bet ką), viskas yra transcendentalu. Dabar gal to nesupranti, bet tai tiesa. Šrimad-Bhagavatam sakoma, kad net guru girlianda yra transcendentinė. Viskas transcendentalu. Ten yra Viešpaties ypatybės“. Tačiau mokinys nelabai protingas, tad nesuprato. Jis nieko nesupranta.

Kartą tas gurudevas keliavo su savo neprotinguoju mokiniu ir arkliu. Gurudevas pasakė: „Ei, jei kas nors nukris nuo mūsų arklio, vėl grąžink į vietą, kad išsaugotume“. Mokinys sako: „Gerai, gurudevai“. Mokinys savy galvojo: „Kasdien gurudevas man vis sako, kad aš kvailas, kasdien bara. Bet turi ateiti diena, kai gurudevas pasakys: „O, šaunuolis“. Gal šiandien pavyks gauti tą pliusiuką. Vieną dieną gurudevas man parašys gerą pažymį“.

Buvo vidurdienis, labai karšta, ir gurudevas nusprendė pailsėti. Mokinys sėdėjo priešais arklį. Tuo metu arklys ėmė tuštintis. Mokinys pamąstė: „Gurudevas man sakė, kad jei kas nukrenta nuo arklio, reikia padėti atgal“. Tad jis paėmė tas išmatas, uždėjo ant arklio ir apklojo nauju ir gražiu gurudevo drabužiu. Po kelių minučių atėjo gurudevas ir, atsisėdęs ant to arklio, pajuto blogą kvapą: „Ei! Kas čia dabar?“ Mokinys: „Gurudevai, kasdien sakai, kad aš kvailas, nieko vertas kvailys, bet šiandien tikrai būsi manimi patenkintas“. Gurudevas: „Na?“ Mokinys: „Arklys ėmė tuštintis, tad aš tas išmatas padėjau ant jo nugaros“. Gurudevas: „Kas čia per kvaila nesąmonė?! Aš prašiau tavęs išsaugoti ne šituos dalykus“. O mokinys atsakė: „Gurudevai, aš laikausi tavo nurodymo“. Gurudevas: „Na ne išmatas reikėjo čia dėti“. „Gurudevai, tai ką dabar daryti?“ „Paklausyk. Gerai, aš padarysiu savo daiktų sąrašą. Surašysiu visus daiktus: drabužius, marškinius, batus – viską“. Jei šitie daiktai nukris mums bekeliaujant, turi patikrinti ir pasirūpinti, kad viskas vėl būtų ant arklio nugaros.

Guru ir mokinys keliauja jau antrą dieną. Vidurdienį gurudevas pasijuto pavargęs ir pasakė: „Gerai, prisėskime čia ir pailsėkime“. Gurudevas ilsėjosi 50 metrų toliau savo mokinio, po medžiu. Tuo pat metu sukaukė vilkas. Gurudevas pasakė: „Mano mokiny, neturėtume pasilikti čia ilgiau. Turime palikti šią vietą. Patikrink, ar visi daiktai vietoje“. Mokinys paėmė sąrašą ir pažymėjo, kas kur yra: drabužiai, batai ir taip toliau. Gurudevas buvo jau beateinąs, bet vos tik visas bagažas atsidūrė ant arklio nugaros, gyvulys su mokiniu ėmė bėgti. Gurudevas šaukė: „Ei, palaukit, palaukit!“ Tačiau mokinys nesiklausė ir toliau bėgo. Gurudevas galiausiai juos pasivijo ir paklausė: „Ei, kodėl manęs nepalaukei?“ „Gurudevai, aš laikausi tavo nurodymo“. „Kokio nurodymo?“ „Aš patikrinau daiktus pagal sąrašą, tačiau tavęs sąraše nėra, tad kodėl turėčiau tavęs laukti? Tavęs sąraše nėra“.

Šioje Kali-jugoje labai sunku surasti tobulą mokinį, kuris laikytųsi guru nurodymų. Labai reta. Labai sunku.

(Tęsinys kitame įraše)

JK, Londonas, 2015.01.31

Visos paskaitos anglų kalba galite pasiklausyti, paspaudę ant šios nuorodos: