Kūrinijos pradžioje Brahmadžis perdavė visą tattva-siddhāntą, mokymą (śikṣą) keturiems savo sūnums – keturiems Kumaroms: Sanakai, Sanandanai, Sanatanai ir Sanat Kumarai. Keturi Kumaros. Jie viską išmoko ir tuomet paklausė: „Tėve, kokia mūsų pareiga? Mes išstudijavome visas Vedas, Puranas, Upanišadas, tačiau norime žinoti, kokia yra pati svarbiausia pamoka? Ko tu norėtum iš mūsų? Ir kas yra pati geriausia dharma, kurios turėtume laikytis?“

Yra keturios kastos: [posmelis]. Yra keturi āśramai ir keturios varṇos. Ar suprantate? Pagal Indijos Vedų kultūrą taip yra. Brāhmaṇa, kṣatriya, vaiśya, śūdra; tada sannyāsī, vānaprasthī, gṛhastha ir brahmacārī.

Taigi, keturi Kumaros paklausė savo tėvo Brahmadži: „O, tėve, pasakyk mums, kuris āśramas pats geriausias?“ Tada Brahmadžis atvirai pasakė: „Sannyasam sirasi mama (?)“. Krišna sako: „Sannyās-dharma, atsiskyrėlio gyvenimas, pats geriausias“. Tada keturi Kumaros nusprendė ir tarė: „Tėve, mes turime duoti atsižadėjimo įžadus, nes tu atvirai pasakei: sannyasam sirasi mama“. Sannyās-dharma, atsiskyrėlio gyvenimas, yra pats geriausias.

Tada keturi Kumaros išėjo ir ėmė medituoti į Brahmaną. Brahmadži mąstė: „O, mano sūnūs bando įsilieti į Brahmaną“. Śāstrose teigiama: jei įsiliesite į Brahmaną, niekuomet iš ten nebegrįšite. Štai kaip. Labai sunki ši padėtis. Tada Brahmadži meldėsi Viešpačiui Višnu: „Hė, Viešpatie Višnu, prašau, apsaugok mano sūnus. Jei jie įsilies į Brahmaną, niekuomet nebesugrįš“. Įsiliejimas į Brahmaną yra vienas būdų nusižudyti dvasiškai, ātma, nes tie, kurie įsilieja į Brahmaną, pasilieka ten tarytum akmenys. Jei įmesite akmenį į vandenį, jis nugrims po vandeniu ir gulės ten. Lygiai taip pat, jei jīvos patenka į Brahmaną, Viešpaties švytėjimą, ten pasilieka. Jie netampa Brahmanu. Tačiau impersonalistai mano, kad taps Brahmanu. Tai netiesa. Įsilieję į Brahmaną jie pasilieka ten lyg akmenys. Tai yra vienas būdų nusižudyti. Tai tas pats, kas komos būsena. Lygiai tas pats.

Tačiau Brahmadži galvoja: „Aš apreiškiau visas Vedas, Puranas, Upanišadas – viską, tačiau mano sūnūs bando įsilieti į Brahmaną“. Tada Brahmadži meldėsi Viešpačiui Višnu, ir Viešpats Višnu paskleidė nuostabiai saldų, malonų Savo lotosinių pėdų aromatą. Tulasi-[žodžiai]. [Tulasi lapelių, paaukotų Viešpaties lotosinėms pėdoms]. Labai malonus aromatas sklinda nuo jų. Tas saldus aromatas pateko į keturių Kumarų nosį… śāstrose sakoma, koks galingas Višnu paaukotų Tulasi lapelių kvapas. Tai taip saldu ir galinga.

Taigi, kai šitas aromatas pateko į keturių Kumarų nosį, jie visiškai užmiršo meditaciją į Brahmaną ir ėmė bėgti link Vaikuṇṭha-dhāmos. Keturi Kumaros yra labai gražūs, nes jie brahmacāriai. Nuo jų sklinda labai daug šviesos, o savo išvaizda jie primena penkiamečius berniukus. Labai gražūs. Jų skruostai lyg rasa-gullos. Tačiau jie visiškai nuogi, be jokių drabužių. Ir taip jie keliauja į Vaikunthą.

Kai keturi Kumaros atsidūrė prie Vaikuṇṭha-dhāmos vartų, du sargybiniai vardu Džaja ir Vidžaja juos sustabdė: „Ei! Kur keliaujate?“ „Mes norime susitikti su Viešpačiu Višnu“. Tada Džaja ir Vidžaja, du sargybiniai, tarė: „O ne, taip nieko nebus. Ne šitaip galima ateiti į Vaikuṇṭha-dhāmą ir susitikti su Viešpačiu. Jūs nuogi. Kas čia dabar?“ Tada keturi Kumaros labai supyko: „Juk mes einame gauti Viešpaties darśano, o jūs mus stabdote!“ Kas yra demonas?

dvau bhūta-sargau loke asmin daiva āsura eva ca

viṣṇu-bhakto bhaved deva āsuras tad-viparyayaḥ (Padma Purana)

„Tie, kurie garbina Bhagavāną, vadinami pusdieviais. Kita vertus, tie, kurie pavydi Bhagavānui ir Jo pasekėjams, yra demonai. Tie, kurie laikosi šventraščių nurodymų, yra laisvi nuo materialių prisirišimų ir neapykantos, ir kurie atlieka bhakti Šri Bhagavānui, turi būti laikomi devomis, arba pusdieviais. Tie, kurie laužo šventraščių nurodymus, skatinami materialių prisirišimų ir neapykantos, ir daro nedorus darbus, yra asuros, arba demonai.“

Šrimad Bhagavad-Gitoje ir Padma Puranoje yra ta pati śloka. Šiame materialiame pasaulyje yra dviejų tipų žmonės. Du tipai reiškia dvi prigimtis. Vieni yra daiva-bhāvos, kiti – asuros. Daivos yra tie, kurie garbina Viešpatį Krišną, Višnu, laikosi visų šventraščiuose nurodytų taisyklių bei regulų ir atlieka bhajaną ir sādhaną Viešpačiui Višnu. Tai yra daivos. Devatos yra tokie. Sāttvika-bhāva, dorybė. Sāttvika-bhāva. Tylūs ir ramūs, garbina Viešpatį.

Tie, kurie elgiasi visiškai priešingai, yra vadinami asuromis.

Dėl šios priežasties, keturi Kumaros labai supyko: „Mes atėjome gauti Viešpaties Višnu darśano, o jūs mus stabdote?! Tai jūsų āsurika-vicāra, demoniškas elgesys. Mes norime gauti bhagavat-darśaną, Viešpaties darśaną, bet jūs mus stabdote. Tai vadinama demonišku elgesiu!“

Tada keturi Kumaros prakeikė tuodu sargybinius, kad šie patektų į materialų pasaulį kaip demonai.

Tuo metu išėjo Viešpats Višnu ir labai nuolankiai tarė keturiems Kumaroms: „Ak, iš tiesų tai Mano kaltė“. Bhagavānas yra toks geras, ramus, tylus, kupinas meilės. Viešpats Višnu tarė: „Du Mano tarnai jus įžeidė, bet iš tiesų tai Aš prasikaltau“. Tuomet keturi Kumaros susigėdo. [negirdima] Tačiau jie jau prakeikė. Tada Džaja ir Vidžaja pravirko, bet Viešpats Bhagavānas Višnu pasakė: „Nesijaudinkite, tai yra Mano Paties troškimas. Vieną dieną Aš mąsčiau: „Dabar esu Vaikunthoje. Gyvenu čia, ir jau patyriau visas įmanomas rasas įvairiais būdais, įvairiose Savo līlose. Tačiau čia, Vaikunthoje, sumąsčiau, kad noriu patirti varžybas, vīra-rasą. Tačiau kas Vaikunthoje drįstų su Manimi varžytis?“

Vaikuṇṭha-dhāmoje visi Viešpaties tarnai Jam visuomet reiškia pagarbą kaip Aukščiausiajam Valdovui, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Bhagavānui.

 „Niekas nė nedrįstų su Manimi varžytis. Niekas. Tad vieną dieną pamąsčiau: jei du Mano sargybiniai, Džaja ir Vidžaja, vienaip ar kitaip patektų į materialų pasaulį, galbūt tada galėčiau su jais pasivaržyti. Antraip neįmanoma. Vos taip panorėjau, Mano icchā-śakti…“

Icchā-śakti yra Viešpaties troškimo galia. Bhagavat-icchā-śakti. Ar suprantate? Kya bola? [Iš hindi kalbos išvertus tai reiškia: „Ką aš pasakiau?“ – vert. past.]

Ananga Mohan Prabhu (JK): Viešpaties troškimas.

Šrila Gurudevas: Icchā-śakti – Viešpaties troškimo galia. Be Viešpaties troškimo niekas nevyksta. Hindi kalba yra toks posakis: [Gurudevas pasako šį posakį] – be Viešpaties valios net maži lapeliai negali judėti. Tai yra svarbu. Bhagavat-icchā-śakti. Viskas, ką darome, yra kas? Viskas vyksta Viešpaties valia.

 tava icchā-mato brahmā korena sṛjana

tava icchā-mate śiva korena saḿhāra

tava icchā-mato viṣnu korena pālana

tava icchā-mate māyā sṛje kārāgāra

tumi sarveśvareśvara Vrajendra-kumār!

Šrila Bhaktivinoda Thakura sukūrė šią giesmę bengalų kalba. Viešpaties Višnu, Krišnos, troškimu Brahmadži kuria visatą. Viešpaties Krišnos troškimu Šivadži viską sunaikina, o Višnu viską palaiko ir maitina. Net māyā, išorinė Viešpaties energija, māyā, kuria šį materialų pasaulį. Iš tikrųjų, šis materialus pasaulis yra tarytum kalėjimas. Jūs visi esate kur? Kalėjime. Jūs visi esate kaliniai. Tai yra māyā-kārāgār. Štai tokie dalykai.

Taigi,

tava icchā-mate māyā sṛje kārāgāra

tumi sarveśvareśvara Vrajendra-kumār!

 Viešpats Višnu [negirdima]. Tada Viešpats Višnu tarė: „Hė, Džajau, Vidžajau, nesijaudinkite. Eikite [į materialų pasaulį]. Aš jus išvaduosiu. Bet yra vienas dalykas: jei norite čia sugrįžti, tris gyvenimus turėsite būti demonai. Tada grįšite greitai. Tačiau jei norėsite būti Mano pasekėjai, tada tam, kad grįžtumėte čia, turėsite nugyventi septynis gyvenimus. Ko norite?“ Džaja ir Vidžaja pasakė: „Vienaip ar kitaip, norime kuo greičiau čia sugrįžti“. Tuomet Džaja ir Vidžaja atėjo į šį materialų pasaulį, pasirinkę tris demoniškus gyvenimus, asura. Satja-jugoje jie buvo Hiranjakša ir Hiranjakašipu; Treta-jugoje tie patys Džaja ir Vidžaja atėjo Ravanos ir Kumbhakarnos pavidalu; Dvapara-jugoje jie apsireiškė kaip Šišupala ir Dantavakra. Šie dalykai taip pat paaiškinti Šrimad-Bhagavatam ir Puranose.

Dabar kyla klausimas… Grįžtu truputį atgal. Keturi Kumaros meditavo į Brahmaną. Jie – neeilinės asmenybės. Tie, kurie yra brahma-jñāniai, visiškai kontroliuoja savo jusles.

brahma-bhūtaḥ prasannātmā

na śocati na kāṅkṣati

samaḥ sarveṣu bhūteṣu

mad-bhaktiṁ labhate parā (BG 18.54)

 Kas pasiekia tokią transcendentinę padėtį, tas išsyk patiria Aukščiausiąjį Brahmaną ir jį užlieja džiaugsmas. Jis niekada nesisieloja, nieko netrokšta ir yra lygus visoms gyvosioms esybėms. Tokiame būvyje jis pradeda su tyru pasiaukojimu tarnauti Man.“ [vertimas paimtas iš į lietuvių kalbą išverstos Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados Bhagavad-Gita, kokia ji yra (2013 m.), psl. 620. – vert. past.]

Bhagavad-Gita. Brahma-jñānių protas visada ramus.

duḥkheṣv anudvigna-manāḥ

sukheṣu vigata-spṛhaḥ

vīta-rāga-bhaya-krodhaḥ

sthita-dhīr munir ucyate (BG 2.56)

„Kieno proto nesudrumsčia net trejopos kančios, kas nedžiūgauja laimėje, kas atsikratė prisirišimo, baimės bei pykčio, tas vadinamas tvirto proto išminčiumi.“ [vertimas paimtas iš į lietuvių kalbą išverstos Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados Bhagavad-Gita, kokia ji yra (2013 m.), psl. 110. – vert. past.]

Bhagavad-Gitoje Krišna sako: brahma-jñānių savybė ta, kad jų protas niekuomet nesiblaško, yra netrikdomas. Ar kas nors miršta, ar kas nors džiugaus vyksta, jų protas niekuomet nesiblaško, nes jie valdo savo jusles. Jie yra visiškai vīta-rāga – šitie asmenys nėra prie nieko prisirišę. Bhaya reiškia, kad jie neturi jokios baimės. Krodha reiškia, kad jų širdyje nėra jokio pykčio ar geismo. Tai yra brahma-jñānis.

Tačiau čia, kai keturi Kumaros atėjo į Vaikunthą, kaip galėjo supykti, krodha? Apie Vaikuṇṭha-dhāmą taip pat sakoma: [posmas]. Kas yra Vaikuntha? Erdvė už māyos energijų.

harir hi nirguṇaḥ sākṣāt
puruṣaḥ prakṛteḥ paraḥ
(ŠB 10.88.5)

Šrimad-Bhagavatam pateikiami įrodymai: Viešpaties buveinė, bhagavat-dhāma, yra aukščiau māyos energijų. Ten nėra jokių māyos guṇų. Šiame materialiame pasaulyje yra sattva, raja, tama guṇos, kurioms visos jīvos yra absoliučiai pavaldžios. Trijų māyos guṇų „rankose“ mes visi esame tarytum šuniukai, māya mus visiškai kontroliuoja. Kai kur galite pamatyti paveikslą, vaizduojantį māyą, žaidžiančią su mumis.

Tačiau Vaikuṇṭha-dhāma yra aukščiau māyos energijų. Ten nėra jokios kāmos, krodhos – jokio geismo ar pykčio, tad kodėl keturi Kumaros supyko? Kodėl? Atsiranda štai toks klausimas. Jums beskaitant Šrimad-Bhagavatam, savaime tokie klausimai kyla. Kaip įmanoma, kad Džaja ir Vidžaja [Gurudevas norėjo pasakyti „keturi Kumaros“ – vert. past.], brahma-jñāniai, supyko ant Džajaus ir Vidžajaus? Be to, keturi Kumaros juos prakeikė. Kaip tai įmanoma?

Šiuos dalykus mūsų Višvanatha Čakravartipada ir Šrila Dživa Gosvamipada, mūsų Gosvamiai labai puikiai paaiškino. Iš tiesų, kai Viešpats pagalvojo: „Aš noriu patirti vīra-rasą, pasivaržyti su Džaja ir Vidžaja“, tada Jo icchā-śakti, transcendentinė troškimo galia, įėjo į keturių Kumarų burną. Tada iš jų išsiveržė šis prakeiksmas. Antraip šitam įvykti būtų neįmanoma.

(Tęsinys kitame įraše)

Londonas, JK, vakaras, 2015.01.31

Visos paskaitos anglų kalba galite pasiklausyti čia: